Rugilė Gaučaitė (26 m.) prieš pandemiją gyveno Kaune, kur turėjo mylimą darbą, siekė karjeros, nuomojosi butą Laisvės alėjoje ir galėjo kas vakarą avėdama aukštakulniais traukti į prekybos centrus ar klubus.
Dabar ji gyvena vienkiemyje Zarasų rajone, dirba sau ir daug laiko praleidžia gamtoje, o iki artimiausios kaimo parduotuvėlės – 4 km, ir žiemą tenka ten bristi per pusnis (iki parduotuvių su didesne prekių pasiūla rajono centre – 20 km). Šitokį gyvenimą Rugilė pasirinko pati – jai norėjosi būti arčiau gamtos ir užsiimti kūryba.
Mergina gimė ir augo Josvainių miestelyje (Kėdainių rajone), nuo mažens labai mėgo siūti ir domėjosi mada – dar būdama šešerių mamai pasiuvo pirmąją suknelę. Lankė dailės mokyklą ir nuo paauglystės kurdavo sau rūbus, siūdavo kostiumus mokyklos renginiams.
Baigusi gimnaziją mergina susirado laikiną padavėjos darbą Palangoje ir išsikėlė ten, nes seniai svajojo pagyventi prie jūros. Netrukus pamatė skelbimą ir kreipėsi dėl siuvėjos darbo. Darbdaviai nustebo, kad merginai tik 19-a, bet pamatę jos darbų portfolio (dar besimokydama vidurinėje ji buvo sukūrusi vakarinių suknelių kolekciją „Kontrastai“) pasiūlė jai ne tik siūti, bet ir pačiai kurti gaminius – rankines, pinigines ir kitą odos galanteriją.
„Tada jaučiausi gavusi savo svajonių darbą, kuriame išmokau dirbti su oda. Bendraamžiai po mokyklos stojo į universitetus ar kolegijas, o aš ne. Tiesą pasakius, buvau įstojusi į Birmingemo universitetą Anglijoje, mados dizaino specialybę, bet taip ir neišvykau mokytis. Jaučiau, kad siūti galiu ir be diplomo ir neprivalau daryti kaip visi, nors aplinkiniai sakė, kad šluosiu gatves“, – su šypsena pasakojo mergina.
Gerą pusmetį pasimėgavusi darbu ir jūra Palangoje, Rugilė nusprendė pažiūrėti, koks tas gyvenimas dideliame mieste – pasirinko Kauną. Persikrausčiusi pagal skelbimą įsidarbino didelėje drabužių siuvykloje – ir vėl pretendavo į paprastesnes pareigas, bet susipažinę su jos kūriniais darbdaviai pasiūlė jai tapti projektų vadove.
Kaune Rugilė gyveno ir dirbo beveik ketverius metus. Laikui bėgant pajuto, kad jai trūksta gamtos: „Pavargau nuo miesto triukšmo ir tempo. Atsitokėjau, kai rudenį ėjau po darbo namo ir pamačiau, kad medžiai jau be lapų, o aš per darbus net nespėjau pastebėti, kada jie pakeitė spalvas“.
Žiemą nusprendė pasimaudyti
Sprendimą priėmė, kai prasidėjo karantinas – per jį situacija darbe pasikeitė, atsirado daugiau laiko, baigėsi komandiruotės į užsienį ir mergina nusprendė, kad labai nori vėl gyventi prie jūros ir pradėti kurti savo verslą.
„Tuo metu buvo tas etapas, kai net nebuvo galima išvykti iš savo gyvenamosios savivaldybės. Per skelbimus susiradau išsinuomoti butą ilgalaikei nuomai, susitvarkiau dokumentus, kad galėčiau legaliai išvykti, ir iškeliavau į Pervalką“, – atsiminė Rugilė.
Buvo žiema, ir ji apsigyveno ant marių kranto. Nuomai skirtų apartamentų triaukščiame pastate buvo daug, bet užimti buvo tik tie vieni, kuriuose apsistojo ji. Žmonių beveik nebuvo matyti ir miestelyje – jeigu neidavai į parduotuvę, galėjai per dieną nesutikti nei vieno. Žmonių Rugilei ir nereikėjo – Kaune jai buvo pabodęs triukšmas, besaikis vartojimas ir visokie „blizgučiai“.
„Supratau, kad kuo daugiau turi, tuo daugiau nori ir užsisuki į ratą, kur tarnauji savo daiktams, įvaizdžiui, gyvenimo būdui, karjerai. Nebenorėjau to. Prisiminiau savo seną svajonę pagyventi viduryje niekur, senoje troboje, kad ir be elektros, dušo. Įsivaizdavau, kokia tada būtų mano diena – galbūt prabusčiau su saule, žvejočiau, rinkčiau uogas ir užsiimčiau kūryba, neskubėčiau gyventi, kažkuo būti, kažką įrodyti. Miegoti eičiau kartu su rasa ir lopšinę man dainuotų vėjas. Koks tada būtų mano gyvenimas? Gamta niekur neskuba ir visur suspėja, kur skubame mes?“ – pastebėjo pašnekovė.
Pervalkoje didžiąją laiko dalį ji leisdavo gamtoje. Nors buvo atšiaurus metų laikas, jai neatrodydavo šalta vaikščioti po pušynus – prisidėjo tai, kad vasarai pritaikytas būstas žiemą buvo vėsus ir temperatūra jame nepakildavo daugiau nei iki 16 laipsnių.
Vieną žiemos dieną Rugilė nusprendė, kad metas pradėti maudytis. „Turbūt dėl gyvenimo vėsiame būste jau buvau užsigrūdinusi, kasdien eidavau pietauti prie jūros, o tądien švietė saulė, buvo taip gera, nes žiemą horizonte ji retas svečias. Nusimečiau rūbus ir įbridau. Ledinės Baltijos bangos glostė man kūną. Taip prasidėjo mano maudynės šaltame vandenyje. Maudytis man labai patinka, bet Lietuvoje tam skirtas sezonas labai trumpas – na, o aš nusprendžiau, kad man jis gali tęstis ištisus metus“, – konstatavo Rugilė.
Pusantrų metų gyveno be dušo
Po pusmečio, kai jau buvo atšilę ir žmonių Neringoje smarkiai pagausėjo, mergina nusprendė, kad vėl norisi pakeisti aplinką. Apgalvojo ir siūlymus sugrįžti į biurą mieste, bet vietoje to iškeliavo į atokų vienkiemį Zarasų rajone.
Ten jos šeima prieš kurį laiką buvo įsigijusi sklypą prie ežero ir statėsi jame sodybą. Viską darė tik savo jėgomis ir tik savaitgaliais, tad procesas ilgai užsitęsė. Rugilė tėvams vieną dieną pareiškė, kad ji ten gyvens, prižiūrės ūkį ir padės kurti namus.
„Tuo metu, kai atsikrausčiau, ten buvo tarsi didelė statybų aikštelė su sienomis ir stogu. Pusantrų metų gyvenau be dušo, tad mano užmojis maudytis ežere ištisus metus pasirodė labai naudingas“, – pasakojo Rugilė, per tą laiką „susigūglinusi“ nemažai statybinių žinių.
Dabar dušas ir kiti patogumai name jau yra, jau galima pasvajoti ir apie įkurtuves – apie jas mąstydama mergina labai pamėgo senų baldų atnaujinimą. Tiesa, kada tos įkurtuvės bus, prognozuoti sunku.
Taip pat Rugilė siuva odinius gaminius pagal užsakymus ir iš to užsidirba. Jos pajamos dabar daug mažesnės nei dirbant samdomą darbą, bet ji patikino, kad to užtenka – išmoko gyventi su ribotu biudžetu ir mėgautis smulkmenomis.
„Tarkim, gyvendamas mieste gali kas vakarą užsisakyti maisto į namus ir laikui bėgant visai to nebevertini – o aš retkarčiais nuvykstu į miestą, susitinku su draugais, nueinu į kavinę – ir tuomet man būna šventė“, – pastebėjo ji.
Džiaugiasi mažais dalykais
Savo vienkiemyje pašnekovė ne tik negali užsisakinėti maisto į namus – žiemą sunku pasiekti ir minėtąją už 4 km esančią parduotuvę, mat kelio pradžia palei vienkiemį būna užpustyta. Bet Rugilė rado išeitį – apsiauna specialius ilgaaulius batus ir maždaug kilometrą su jais brenda iki valomo kelio. Ten apsiauna paprastus batus, tuos ilguosius užkasa po sniegu ir „tranzuoja“ iki parduotuvės. Atgal grįžta tuo pačiu principu.
Braidyti jai netenka dažnai – jai užtenka iki parduotuvės nuvykti kas kelias savaites. Tada, kai ją pavyksta pasiekti savo automobiliu, atsiveža namo daugiau kruopų ir kitų atsargų. Gaminti jai patinka, ir ji gamina iš to, kas pakliūva po ranka. Šaldiklyje visada turi užsišaldžiusi vasaros gėrybių, žvejybos laimikių.
Jei pritrūksta vieno kito recepte esančio produkto, nedaro iš to dramos ir randa išeitį. Nes kitaip, nei gyvenat mieste, parduotuvės kitoje kelio pusėje nėra. Išmoko pati kepti duoną, gamintis limonadą, augalinį pieną ir kitus produktus. Vasarą prie namų esančiame ežere ji gaudo žuvį, invazinius vėžius, grybauja ir renka uogas bei žoleles arbatai.
„Taip gyvendama supratau, kad labai mėgstu suktis virtuvėje ir tai daryti gerai sekasi, atšilus orams kartu su draugu virtuvės šefu rengiame degustacijas ant ežero kranto. Veiklos vienkiemyje tikrai netrūksta, tik reikia turėti fantazijos ir dirbti“, – patikino pašnekovė.
Perintys paukščiai ir atsimerkiantis ežeras
Bet ar mergina nepasiilgsta bendravimo, klubų, veiksmo, kad ir fejerverkų, kurių per Naujuosius savo namelyje nei matė, nei girdėjo? „Man tikrai gera vienai gamtoje. Nors pabendrauti kartais norisi – bet draugų aš turiu, jų jau radau ir Zarasuose, kur atvykusi nieko nepažinojau – pirmi metai buvo labiau atsiskyrėliški, bet tuo metu galėjau ieškoti savęs“, – sakė mergina, kurios artimiausia kaimynė – už kilometro gyvenanti močiutė.
Kodėl Rugilei toks gyvenimo būdas atrodo geresnis už gyvenimą Kauno centre? „Aplink save aš jaučiu gamtos pulsavimą – pavasarį, rodos, sėdėdama pievoje matau, kaip skleidžiasi medžių lapai ir auga žolė. Rytais mane savo balsais pabudina didieji baubliai – netoliese pelkėje perintys paukščiai. Dar pelkėje gyvena baltieji garniai – jie labai baikštūs, bet kai aš pusvalandį pasėdžiu ten su kava, juos stebėdama, jie pamiršta, kad aš egzistuoju, ir pradeda demonstruoti savo grakštumą. Dar čia gyvena nendrinės lingės, sparnais tarsi pjaustančios debesis“, – su meile pasakojo Rugilė.
Gamtos reiškinys, kurį ji ypač mėgsta stebėti, yra „atsimerkiančios ežero akys“ (tokį pavadinimą sugalvojo pati). „Galbūt ne visi ir pastebi, bet rudenį ežeras tarsi miršta – nyksta augalai, jis tamsėja, tamsėja, kol visai pajuoduoja, galiausiai užšąla ir užsimerkia. O pavasarį, ledui nutirpus, jis pradeda busti – pradeda vėl augti augalai, prasideda fotosintezė, jis darosi vis šviesesnis, kol birželį visai nubunda ir atsimerkia“, – dėstė Rugilė.
Dviračiu aplink Lietuvą
Perskaičius apie Rugilės gyvenimą vienkiemyje, turbūt jau nieko nenustebins tai, kad mergina turi dar vieną nestandartinį pomėgį – ji viena leidžiasi į ilgas keliones dviračiu. „Pirmą kartą tokia mintis kilo, kai kraustantis iš Neringos į Zarasų rajoną į automobilį netilpo dviratis – jį pririšau kieme ir jam pasakiau, kad grįšiu jo pasiimti ir kartu parvažiuosime namo“, – sakė mergina.
Kaip tarė, taip ir padarė – grįžo, pasiėmė dviratį ir per savaitę juo įveikė daugiau nei 600 km iki kito Lietuvos galo. Mynė mažesniais keliais, kartais ir žvyrkeliais, lankydavo dvarus ir gerėjosi kaimų bažnyčių architektūra. Nakvodavo hamake – jį kabindavosi nuošalesnėse vietose.
„Yra tekę belstis į vienintelio namo gatvėje su šviesomis duris per audrą, kad priimtų miegoti kieme. Žmonės Lietuvoje labai draugiški ir geranoriški, tik iš pradžių jiems sunku patikėti, kad aš tikrai keliauju viena. Per savo keliones esu nakvojusi žmonių kiemuose ir netgi namuose. Ryte šeimininkai vaišindavo mane pusryčiais ir išlydėdavo mojuodami, su ašaromis akyse. Tokios pažintys visada yra labai ypatingos, nes per parą iš nepažįstamųjų gali tapti draugais“, – pasakojo Rugilė.
Tokie nuotykiai merginai labai patiko ir priartėjusi prie tikslo ji liūdėjo, kad kelionė baigiasi.
Beje, tuos 600 km ji įveikė maždaug 25 m. senumo dviračiu – juk, kaip jau minėta, ji gyvena iš minimalaus biudžeto. „Stengiuosi naudoti jau turimus daiktus ir suktis su tuo, ką randu, taip sutaupau ir tausoju gamtą. Sulaukusi klausimų, ko reikia tokioms kelionėms, visada atsakau, kad didelio noro. Pažįstamų tarpe yra tokių, kurie turi įsigiję visą profesionalią dviračio ir turistavimo įrangą, bet taip niekur ir neišmina. Savo keliavimo būdu noriu priminti žmonėms, kad nebūtina išleisti daug pinigų, kad galėtum pasimėgauti gamta ar įgyvendinti svajonę, būtina tik pasiryžti ir pradėti!“ – ragino mūsų herojė.
Kitą vasarą mergina leidosi į ilgesnę kelionę ir dviračiu per maždaug tris savaites apvažiavo visą Lietuvos kontūrą – numynė apie 1400 km, tiesa, kartais kiek padūsaudama, nes pataikė keliauti tokiu metu, kai buvo užėjęs didesnis nei 30 laipsnių karštis. Kelionės pabaigoje naktį temperatūra jau nukrisdavo iki 2 laipsnių šilumos, todėl iššūkių netrūko.
„Išeik į gamtą, pavargęs žmogau!“
Kadangi Lietuva jau buvo apvažiuota, pernai Rugilė dviračiu numynė iš Nidos į Rygą ir iš ten per Biržus grįžo į Zarasus (900 km per 20 dienų).
„Keliaudama dviračiu neskubu, mėgaujuosi kraštovaizdžiu, pravažiuodama akimis glostau senus kaimus, jų bažnyčias ar užsuku į miestą paklaidžioti architektūroje. Praeitą vasarą norėjau sugrįžti prie jūros, todėl pasirinkau maršrutą pajūrio ruožu. Idėja kilo, kai susitranzavau automobilį, kurio vairuotojas man visą kelionę pasakojo apie Kolkos iškyšulį. Išklausiusi nusprendžiau, kad vasarą pedalai suksis į Latvijos pusę“, – sakė dviratininkė, kuri šįmet ketina šturmuoti Taliną.
Savo kelionėse ji imasi tam tikrų atsargumo priemonių: šalia nakvynės vietos pribarsto šakų, kurios traškėtų, jei ateitų nekviestų svečių, daiktus užkloja šiugždančiu maišu, kuris ir apsaugotų juos nuo lietaus, ir garsiai šiugždėtų, jei kas nors norėtų juos paimti. Be to, ji miega apsirengusi juodais apdribusiais vyriškais drabužiais – tam, kad iš toliau atrodytų, kad tai ne jauna mergina, o solidus vyras. Sykį Lietuvos pasienyje kažkoks vyriškis bandė krapštytis prie jos dviračio – bet, kai ji išgirdusi sujudėjo ir atsisėdo tolėliau kabojusiame hamake, pasišalino – matyt, tokia apsauga tikrai veikia.
Klausiu pašnekovės, ar jos tėvai nepriekaištauja dėl to, kad ji viena keliauja dviračiu atokiais keliais ir apskritai gyvena ne taip, kaip bendraamžiai? „Na, tikriausiai jokia mama nenorėtų, kad jos dukra keliaudama vidury laukų nakvotų hamake, bet tėvams tenka susitaikyti, kad taip gyvenu. Jiems svarbiausia, kad darau, ką mėgstu, ir esu laiminga“, – atsakė Rugilė.
Pasak jos, kai išsikraustė iš miesto, teko nulipti nuo aukštų kulnų ir išsižadėti ilgų nagų, tačiau sijonai iki žemės ir raudonos lūpos pasivijo ir vienkiemyje. „Dabar brendu aukštomis pievomis basa ir iš paskos žoles glosto ilgas sijonas, plaukai iki juosmens baido uodus, raudonos lūpos galvoje rašo knygą. Išeik į gamtą, pavargęs žmogau!“, – kviečia mus ji.
Šaltinis: lrytas
