Vaikai savo tėvų gyvenimą gali paversti tikru pragaru. Šios senjorės istorija yra puikus to pavyzdys, tačiau istorija nesibaigė tragiškai. Viskas – tik dėl nesavanaudiškos kaimynės pagalbos.
Kai kurie žmonės paprasčiausiai siekia savo tėvų turtų, tačiau nerodo jiems jokios pagarbos. Dauguma senjorų besąlygiškai pasitiki savo vaikais ir tiki, kad jie prireikus pasiūlys savo pagalbą. Vis dėlto, kartais taip nenutinka. Ši interneto svetainės „Styl.fm“ aprašyta senyvo amžiaus moters istorija yra labai skaudi, tačiau ji taip pat parodo, kaip turėtumėme pasielgti, jei šalia mūsų yra apleistų, krizę išgyvenančių žmonių.
Neįtikėtinai skaudi senjorės istorija
Ponios Antoninos istorija, kurią papasakojo jos kaimynė, yra be galo skaudi. Moteris pažinojo vieną senyvo amžiaus moterį, pas kurią dažnai lankydavosi vaikystėje, kai jos mama buvo darbe. Moteris teigia, kad ji yra daug skolinga Antoninai, ir kad ji jai yra tarsi močiutė. Antonina niekada neatsisakydavo padėti, negailėdavo laiko ir patarimų. Moteris priduria, kad bendravimas su Antonina turėjo poveikį ir jos asmenybės formavimuisi.
Bėgo metai, ir kartą kaimynė pastebėjo, kad Antoninos elgesys tapo labai keistas. Ji dėl to sunerimo. Vieną dieną ji nusprendė patikrinti, kas Antoninai kelia tokį didelį nerimą. Moteris greitai suprato, kad po apsipirkimo parduotuvėje Antonina negalėjo įeiti į namus, todėl nuėjo į rūsį.
Ši istorija nustebino kaimynę
Greitai paaiškėjo, kad tai – naujieji ponios Antoninos namai, tačiau ji juos pasirinko ne savo noru. Antonina savo kaimynei papasakojo, kaip su ja elgėsi jos pačios sūnus. Vyras greitai įklimpo į skolas, nes yra azartiškas lošėjas ir net užstatė butą, palikdamas mamą gatvėje. Jo gyvenimas sukosi vien tik apie pinigus, vakarėlius ir moteris, todėl net ponia Antonina nežinojo, kur tiksliai yra jos sūnus ir ką jis veikia. Dėl šios priežasties senolei liko tik rūsys, kuriame ji iš čiužinio ir antklodės pasidarė laikiną lovą, ten taip pat turėjo nedidelę krosnelę ir drabužių.
Netikėta istorijos atomazga
Nieko nelaukusi kaimynė nusprendė leisti senjorai apsigyventi savo namuose. Moters vyras tam neprieštaravo ir sutiko kartu su žmona pasirūpinti nuskriausta senole. Moteris norėjo atsilyginti Antoninai už tai, kad ji ją prižiūrėdavo vaikystėje. Antonina prisipažino, kad ją visada mylėjo kaip savo tikrą anūkę. Moterį tai labai sujaudino: ji pasakė, kad Antonina jai visada buvo kaip tikra močiutė.
Idilė truko neilgai. Ponia Antonina sunkiai susirgo ir mirė, o ją prižiūrėjusią moterį tai labai nuliūdino. Ji nusprendė palaidoti senolę savo šeimos kapinėse. Nors ši istorija ir neturi laimingos pabaigos, tačiau moteris labai džiaugiasi, kad galėjo užtikrinti orią Antaninos senatvę. Moteris žinojo, kad pasielgė teisingai.
