Seną mokyklą pasiryžo atnaujinti savo rankomis
nusipirko seną kaimo mokyklą

Šiauliečio sumanymas pribloškė ir visko mačiusius: nusipirko seną kaimo mokyklą

Šiauliuose gimęs ir užaugęs, gyvenimą leidęs didmiesčiuose ir net megapoliuose, 41-erių Eugenijus Barzdžius nusprendė – metas grįžti gyventi į kaimą. 

Mintis, kad dienas leis kaime, sukosi nuo pat vaikystės – jau tada formavosi santykis su kaimu ir gamta, naujienų portalui tv3.lt pasakojo E. Barzdžius.

nuotrauka
nuotrauka

„Viskas prasideda nuo ankstyvos vaikystės, kada, tikriausiai, kaip ir daugelis lietuvių, esam praleidę vasaras kaime ar pas močiutę, ar pas gimines. Taip pat ir aš iki paauglystės leidau ščyrai, nuo pirmo savaitgalio po mokslų pabaigos iki priešpaskutinio savaitgalio iki rugsėjo pirmosios. Kaime dariau viską, ką žmonės kaime daro, taip formavosi gyvenimo kaime pajauta ir apskritai santykis su gamta“, – kalbėjo pašnekovas.

nuotrauka
nuotrauka

Geriausias paskatinimas – karantinas

Eugenijus sako, kad idėja grįžti gyventi į kaimą galvoje sukasi jau ilgai – dar 2009 metais jis prisimena pasakojęs viziją, kaip atrodys pabėgimas iš didmiesčių į kaimą. Tiesa, vizijos kūrimui ir formavimuisi įtakos turėjo ir gyvenimas Vakarų Europoje.

nuotrauka
nuotrauka

„Dar 2009 metais tuometinei draugei Italijoje pasakojau labai detaliai visą viziją, tai reiškia, kad ji buvo susikristalizavusi, dar prieš tai n metų buvo galvojama ir renkama informacija. Gyvenant įvairiose šalyse, didmiesčiuose, lankantis įvairiausiose bendruomenėse, kaimuose, kultūriniuose, etnografinėse vietose surinkau atitinkamai ir informaciją, ir patirtį apie gyvenimą kaime, žiūrėjau, kaip tai galima pritaikyti prie mano vizijos.

nuotrauka
nuotrauka

2020 metais užklupęs karantinas tapo atspirties tašku – mintis apie gyvenimą kaime niekad nepaleido, o dabar ir paskatino imtis veiksmų. Vyras neslepia – turėjo kriterijus, pagal kuriuos ieškojo tinkamų patalpų, kuriose galėtų įsirengti gyvenamąją vietą.

nuotrauka
nuotrauka

„Ieškojau seno mūro pastatas, ne sovietinio baltų plytų. Kad ir kaip aš myliu lietuviškus medinukus, savęs niekaip nemačiau tokiame gyvenant, tad ir ieškojau būtent mūrinio pastato.

Norėjau, kad jis būtų kiek didesnis, kad galėčiau savo mamą atsivežti gyventi senatvėj, atitinkamai ir draugės tėvus priimti ir turėti vietos kultūrinėms, edukacinėms veikloms.“

nuotrauka
nuotrauka

E. Barzdžiui nusišypsojo laimė – per porą savaičių atradęs skelbimą apie parduodamą buvusią Kulmenų mokyklą ir ją aplankęs jau tada įsitikino, kad patalpos atitinka visus kriterijus ir yra tinkama vieta kurtis svajonių namus.

Erdvės čia išties daug – virš 400 kvadratinių metrų, tačiau mokykla apleista stovi nuo 2007 metų, todėl atvykus pasitiko šabakštynai: “Viskas apaugę menkaverčiais medžiais, krūmais. Viskas baisiai apleista, bet pastato konstrukcija buvo pakankamai gerame stovyje.”

nuotrauka
nuotrauka

Žiemą kentė šalčius

Įsigytose patalpose pašnekovas sako apsigyvenęs po kelių savaičių – nenorėjo gaišti nė minutės. Tiesa, čia atsikraustė sausio mėnesį, o pastatas – prastos būklės, stogas kiauras, todėl šildytis buvo neįmanoma. 

nuotrauka
nuotrauka

„Vis dėlto, prisiminkim, buvo labai griežtas karantinas. Retkarčiais pačioj pradžioj parvažiuodavau pas mamą higienos reikalais ir truputį leisdavau sau pamiegoti 1-2 naktis šiltoj lovoj ir vėl grįždavau į nuolatinį šaltį. Kiekvieną dieną reikėjo versti save lipti iš lovos ir daryti privalomus fizinius darbus. Sėdėti negali, nes šalta, nuolat teko judėti. 

nuotrauka
nuotrauka

Šildžiausi tik fiziniu darbu, neturėjau net elektrinio šildytuvo, nes nemačiau prasmės, jis būtų šildęs tik orą ir lauką. Pastatas ir kiauras, ir įšalęs ir prisukti tūkstančius kilovatvalandžių nesinorėjo, vien dėl to, kad sukurti sau dirbtinai įsivaizduojamą patogumą“, – apie sunkumus kalbėjo E. Barzdžius.

nuotrauka
nuotrauka

Tvarkytis aplinką ir patalpas Eugenijus stengiasi savo rankomis, tačiau neslepia – kai kuriuos darbus tenka palikti profesionalams. Ir dabar vyras džiaugiasi, kad darbus jau pradėjo stogdengiai.

„Stengiuosi kiek įmanoma pats, bet nei žinių, nei patirties pats tiek neturiu, esu labai aiškiai apsibrėžęs, kad stogą turi padaryti tas, kas sugeba ir gali. Aš, kiek įmanoma, padedu, sukuosi, ir stogdengiai jau yra atvažiavę. Langų aš nepasidarysiu tokio kiekio, elektros irgi, vis dėlto, yra reikalavimai, kaip ir vandentiekiui. Kiek įmanoma, kur galiu darau pats, bet kur privaloma ir reikalaujama sertifikatų, štampų, darys specialistai.

nuotrauka
nuotrauka

Svarbiausias darbas – stogas. Kol stogas kiauras, tol yra visas projektas. Tai kelia daug nerimo, nes tekantis vanduo viduj gadina visa pastatą. Stogas pasikeis, tada langai pasikeis, šildymas, elektra. Juk viską ne vienu metu darai, o progresuoji etapais“, – darbus vardija pašnekovas.

nuotrauka
nuotrauka

Pokyčius vertina teigiamai

Paklaustas, kokį progresą jau pasiekė, vyras sako nė nežinantis – tobulėjimui ribų nėra, todėl ir apskaičiuoti neįmanoma. Tačiau aplinkiniai džiaugiasi apleistos mokyklos pokyčiais, juolab, kad daugelis gyventojų šią mokyklą lankė, todėl ši apipinta sentimentais ir prisiminimais.

nuotrauka
nuotrauka

„Tai, ką aš padariau per tuos pirmuosius tris mėnesius su aplinka, visi žmonės, kurių dauguma aplink esančių ėjo į Kulmenų mokyklą ir turi savo emocinį ryšį iš mokymosi metų, visi džiaugiasi ir nustemba, klausia, kaip galima padaryti.

Tikrai nesu nei iš turtingos šeimos, nei turintis palikimo, nei santaupų. Paprasčiausiai, mano didelio entuziazmo ir darbštumo bei gerų žmonių pagalbos dėka. Žmonės ateina, patys pasisiūlo, nori padėti, kad ši vieta gyvuotų toliau ir transformuotųsi iš mokyklos į gyvenamąją, kultūrinę, edukacinę vietą, tvarų ūkį. 

nuotrauka
nuotrauka

Vyksta progresas, aplinka yra labai smarkiai sutvarkyta, lyginant su tuo, kas buvo. Aš nežinau, kaip įvertinti, kur yra 100, kur yra 0. Bet visi sako, kad labai didelis pokytis ir jiems malonų jį matyti. Turbūt, galiu tik atkartoti kitų žmonių pasakymus.“

E. Barzdžius dėkingas aplinkiniams – be kaimynų pagalbos su sunkiąja technika, aplinka nebūtų taip greitai sutvarkyta ir nedžiugintų praeivių. Paklausus apie įsirengimo darbus, Eugenijus juokiasi – čia pabaigos niekad nebus.

„Vidų, man atrodo, visa gyvenimą bus galima tobulinti – vieną galą padarius, po kurio laiko bus galima vėl prie jo grįžti. Čia nėra tikslas pasiekti kažkokį vieną tašką, čia yra nuolatinis procesas – kaip smėlio dėžė, kurioje galima žaisti nuolatos įvairiausius žaidimus“, – šypsosi pašnekovas.

nuotrauka
nuotrauka

Po stogu tilps visi

Kartu su įsigytomis patalpomis, gimė ir Eugenijaus „Facebook“ puslapis „Būro kiemas“. Vyras neslepia, kad norėjosi sugalvoti pavadinimą, kuris būtų susijęs su vieta ir turėtų prasmę – o juk šiuose kraštuose kūrė K. Donelaitis.

Paskyroje jis rašo: „Miestietis išvyko į kaimą mokytis gyventi gamtos ritmu bei kurti tvarų ūkį“. Tai kaip visgi sekasi su ūkiu – ar jis jau gimsta? Šiemet daržininkavimo iniciatyvos dar nevyksta pilnu pagreičiu, tačiau pirmieji žingsniai jau nueiti.

nuotrauka
nuotrauka

„Daržininkavimo pakankamai nedaug imuosi, nes prioritetas – sutvarkyti pastatą. Vienok, yra nedidelis darželis pasodintas, buvęs stadionas paverstas į avižų lauką. Pradėjau auginti avytes, senąją baltiška avių veislę. Lygiai taip pat tamsiąsias Lietuvos biteles laikyti, kurios nėra verslininkų bitininkų rūšis, bet tūkstančiais metų čia gyvena ir tai noriu toliau puoselėti“, – pasakojo E. Barzdžius.

Nors darbų priešakyje dar daug, tačiau vyras jau žino – čia ne tik apsigyvens, bet ir turės vietos edukacinėms, kultūrinėms veikloms. Jis pats užsiima fotografija ir įvairiais kūrybiniais darbais, todėl nori, kad ši vieta taptų ne tik namais, bet ir visiems atvira erdve.

„Mano mostai yra pakankamai platūs. Tai būtų mūsų pačių veiklos, bet tai nereiškia, kad nekviesim kitų meistrų, kitų profesionalų, kurie įtrauktų ir vietinę bendruomenę, kuri norėtų mokintis. Yra pakankamai erdvės priimti keliasdešimčiai žmonių, manau, kad galima labai lengvai pritaikyti bet kokiai veiklai, kuri, pirmiausia, būtų tvari, kultūringa, gal su ekologišku prieskoniu ir zero waste.“

219
806 Pasidalino
mitybos planas
mitybos planas