Prieš keletą savaičių darbo reikalais lankiausi vienuose senelių namuose.
Prisipažinsiu, nemėgstu ten lankytis. Tie bejėgiai seneliai mane labai smarkiai paveikia.
Pergyvenu dėl jų. Negaliu susitaikyti su tuo, kad žemėje tiek daug kietaširdžių žmonių…
Ir štai aš vėl ten. Prie lango stovėjo senutė. Ji buvo lengvai apsirengusi, be batų, tik kojinės.
Aš priėjau ir klausiu:
— Močiute, kodėl jūs taip lengvai apsirengusi? Peršalsite. Leiskite aš jums padėsiu, eikime, gerai?
— Ne, dukrele! Man viskas gerai. Greit sūnus atvažiuos, mane pasiims. Aš jo laukiu, ir…
Nespėjo vargšė moteris pasakyti, kai atėjo auklytės ir nusivežė ją.
Kai buvau direktorės kabinete, paklausiau, kodėl močiutė tokios būklės.
Direktorė man papasakojo tokią istoriją:
prieš 2 savaites sūnus ją atvežė, paliko, pažadėjęs sugrįžti po poros dienų, bet taip ir negrįžo.
Jo nėra, mama kiekvieną dieną prie lango laukia sugrįžtant mylimo sūnaus.
Pati močiutė nieko neturi.
Valstybė ją išlaiko, nes pensija užrašyta jos sūnui.
— Ar galiu kažkuo padėti šiai vargšei moteriai? – paklausiau aš.
— Deja, niekuo. Sūnaus jau nebeišmokysi, o su visu kitkuo mes patys susitvarkysim, ačiū!
Nuo tada aš kasdien prisimenu tą atvejį.
Negaliu suprasti, kaip sūnus gali taip žiauriai elgtis su savo motina…
