Po rytinio pasivaikščiojimo šeimininkė išeina į darbą ir šuniui tenka ieškotis pramogų savarankiškai.
Paprastai gyvūnai miega arba žaidžia su savo žaislais, bet tik ne šuo, tapęs šios istorijos herojumi.
Visą laiką šuo praleisdavo prie lango, kažką įdėmiai stebėdamas išorėje.
Kai tik šeimininkė peržengdavo slenkstį, išeidama į darbą, šuo tuoj pat užimdavo savo postą prie didelio lango ir įdėmiai studijuodavo lauką.
Kai moteris pirmąkart pastebėjo šį savo augintinio įprotį, nusprendė, kad jį domina praeiviai ir kiti gyvūnai, bėgiojantys šaligatviu.
Per vienas išeigines moteris pamatė, kad šuo tupi prie lango labai ilgai ir įdėmiai žiūri, net jei gatvėje nieko nevyksta.
Moteriai pasidarė įdomu. Kas gi pritraukia tokį šuns dėmesį.
Įdėmiai įsižiūrėjusi, ji pastebėjo pilką katiną, kuris tupėjo ant palangės name priešais.
Gyvūnas irgi įdėmiai žiūrėjo pro stiklą į šuns pusę ir moteris suprato, kad būtent dėl šių susitikimų jos augintinis pastoviai budi prie lango.
Praėjo visai nedaug laiko ir šuo ėmė liūdėti.
Jis liūdnomis akimis vaikštinėjo po namus, kartais prieidamas prie lango ir beveik iškart nueidamas nuo jo.
Pasirodė, kad name priešais ant palangės atsirado gėlių vazonai ir katinas nebegalėjo tupėti įprastoje vietoje.
Kad pradžiugintų savo augintinį, moteris pasikalbėjo su kaimyne ir paprašė perstatyti gėles, kad gyvūnai vėl galėtų mėgautis savo tyliu bendravimu.
Jau sekantį rytą katinas tupėjo įprastoje vietoje ir įdėmiai žiūrėjo į šunį, kuris užėmė savo postą prie lango.
