Tačiau po daugybės ilgos darbo savaitės vakarų ji nusprendė, kad vienatvės jausmą gali įveikti kitaip: užsiregistravo Tinder platformoje, norėdama susipažinti su įdomiais ir įkvepiančiais žmonėmis.
Netrukus sulaukė pranešimo iš Tado – žavaus, 32-ejų metų architekto, kuris rašė su tokiu pasitikėjimu ir humoru, kad Rasa greitai pamiršo visus savo atsargumo planus. Jo profilio nuotraukose buvo matyti prabangios vakarienės, kelionės po Europą ir kelios asmenukės prie įspūdingų Vilniaus pastatų. Tadas pasiūlė susitikti viename iš miesto prabangių restoranų – „Nineteen18“. Jo idėja paliko įspūdį, nes šis restoranas buvo žinomas dėl savo unikalios gastronomijos ir išskirtinės aptarnavimo kultūros.
Pasimatymo diena
Atėjus pasimatymo dienai, Rasa ilgai rinkosi suknelę, kol galiausiai pasirinko elegantišką juodą variantą, kuris derėjo tiek prie progos, tiek prie Vilniaus rudens vakaro atmosferos. Ji įžengė į „Nineteen18“, jausdama jaudulį ir smagų nerimą. Tadas jau laukė prie stalo, vilkėdamas stilingą kostiumą ir pasitikėdamas savimi.
Pokalbis užsimezgė natūraliai – jie juokėsi iš įvairių darbo istorijų, aptarinėjo architektūrą ir miesto pokyčius. Atrodė, kad pasimatymas tikrai gali tapti kažkuo ypatingu. Kai atėjo laikas užsisakyti, Tadas pasiūlė paragauti degustacinio meniu su prabangių vynų derinimu. Rasa jaudinosi dėl kainos, bet jis nuramino ją, sakydamas, kad čia jo „dovanojamas vakaras“.
Keistas pasiteisinimas
Po kelių patiekalų, kai buvo atneštas prabangus elnių tartaras, Tadas staiga sukluso, pasikrapštė kišenėje ir atsiprašęs sakė: „Oi, pasirodo, pamiršau piniginę mašinoje. Grįšiu per minutę.“ Jo balsas skambėjo taip natūraliai, kad Rasa nė neįtarė nieko keisto.
Praėjo penkios minutės. Tada dešimt. Rasa pradėjo nerimauti, kai Tado telefonas tapo nepasiekiamas. Praėjus dvidešimčiai minučių, jaudulys peraugo į sumišimą, o vėliau – į supratimą. Kiekvienas restorano klientas, tarsi pajutęs situaciją, metė smalsius žvilgsnius. Padavėjas, kuris iki šiol puikavosi šypsena, priėjo paklausti, ar viskas gerai.
Skaudžios pasekmės
Rasa turėjo priimti faktą – Tadas negrįš. Ji pajuto, kaip jos skruostai kaista nuo gėdos ir apmaudo. Bandė prikalbinti restoraną leisti jai atsiskaityti kitą dieną, tačiau, matydami sąskaitos dydį, jie atvirai parodė abejonę. Galiausiai, suskaičiavusi visus savo grynųjų ir banko kortelės limitus, ji sumokėjo viską, palikdama restoraną ne tik finansiškai išsekusi, bet ir emociškai sugniuždyta.
Vėliau sužinojo iš bendrų pažįstamų, kad Tadas – fiktyvi figūra, garsėjanti panašiais triukais kituose Vilniaus restoranuose.
Pamoka ateičiai
Rasa įdėmiai peržvelgė savo prioritetus ir priėjo išvados, kad pasitikėjimą reikia užsitarnauti. Pasimatymas, prasidėjęs su tiek daug pažadų, virto brangia pamoka, kad net ir iš pirmo žvilgsnio žavingiausi žmonės gali slėpti netikėtus ketinimus.