Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
1940 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjungos aukščiausios vadovybės nutarimu Lietuvoje imtos vykdyti masinės gyventojų deportacijos į atokias Sovietų Sąjungos vietoves, ypač tolimąjį ir atšiaurųjį Sibirą. Iki 1953 m. surengta apie 35 trėmimų akcijų, kurių metu prievarta iš šalies išvežta 132 tūkst. Lietuvos gyventojų, dar apie 156 tūkst. įkalinta sovietų lageriuose bei kalėjimuose.
Šitokiomis politinėmis represijomis sovietų valdžia siekė palaužti tautos priešinimąsi okupacijai, suardyti nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusią visuomenės struktūrą ir bendruomenes, pakeisti krašto etninę sudėtį, spartinti kolektyvizaciją ir tuo pačiu išnaudoti tremtinius kaip neapmokamą darbo jėgą retai apgyvendintose Sovietų Sąjungos vietovėse.
Masinių trėmimo operacijų metu visoms tremtinių šeimoms, sovietiniu žargonu „socialiai pavojingiems“ asmenims, buvo formuojamos trėmimo bylos, kuriose numatyti 20 metų, iki gyvos galvos arba niekaip neapibrėžti tremties terminai. Trėmimų aukomis dažniausiai tapdavo ne pavieniai asmenys, o ištisos šeimos.
Visas tremiamųjų turtas buvo nacionalizuotas arba išgrobstytas trėmimo metu. Kelionei į nežinią žmonės galėjo pasiimti tik griežtai ribotą kiekį maisto ar kitų atsargų. Aklinai uždarytais ir ginkluotos sargybos saugomais gyvulinių vagonų ešalonais jie buvo gabenami į menkai apgyvendintas Sovietų Sąjungos teritorijas, kur masiškuose „vergų turguose“ juos išsidalindavo sovietinių pramonės įmonių valdininkai.
Nuo sovietų teroro nukentėjo visos etninės ir socialinės grupės gyvenusios Lietuvos teritorijoje: lietuviai, žydai, lenkai, vokiečiai ir kiti; valstiečiai, karininkai, mokytojai, dvasininkai, politikai, visuomenininkai ir t.t. Nustatyta, kad Lietuvos gyventojai buvo patekę į 3500 tremties bei apie 1300 įkalinimo vietų visoje Sovietų Sąjungoje.
Dauguma tremtinių buvo išgabenti į miško pramonės gyvenvietes Sibiro ir Uralo priekalnių taigoje – senus sunykusius 1928–1932 m. kolektyvizacijos metų tremtinių kaimelius. Negyvenamuose miško masyvuose, Arkties vandenyno ir didžiųjų Sibiro upių deltose tremtiniai patys statė ir kūrė gyvenvietes. Čia žmonės įsikurdavo dideliuose iš lentų sukaltuose barakuose ar iš vietinių jakutų, evenkų ar tuvių išmoktose statyti jurtose.
Tremtiniai buvo atgabenti ir į gyvenvietes, kur jau egzistavo minimali infrastruktūra – kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietes stepėse, tarpukalnėse ir lygumose, senus Sibiro sentikių kaimus. Dalis tremtinių pateko ir į didžiuosius Sibiro miestus – Krasnojarską, Tomską bei kitus, – kur buvo telkiami prie stambių pramoninių objektų.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje pavienės tremtinių šeimos pradėjo keltis iš bendrų patalpų perpildytuose barakuose į mažesnius atskirus namelius. Kai kurie jų pajėgė pasistatyti medinius būstus su minimaliu ūkiu. Visų tremtinių judėjimas buvo smarkiai apribotas ir griežtai kontroliuojamas NKVD.
Per visą trėmimo istoriją iš Lietuvos buvo išvežta daugiau nei 40 tūkst. vaikų. Dar apie 16 tūkst. gimė tremtyje. Jų padėtis buvo ypač sudėtinga. Karo metais tremtinių vaikai buvo masiškai verčiami dirbti miško kirtavietėse, gyvulių ūkiuose. 15–16 metų paaugliai dažniausiai dirbdavo kartu su suaugusiaisiais, turėjo įvykdyti pastariesiems skirtas darbo normas.
1946–1948 m. gelbėti Sibiro našlaičiams Lietuvoje buvo organizuota nemažai tiek legalių, tiek ir slapta organizuotų vaikų pervežimo ekspedicijų. Dalis tokių vaikų rado prieglobstį pas gimines Lietuvoje, kai kurie pokario metais buvo susekti ir teisti kaip bėgliai arba vėl ištremti vėlesnių trėmimų metu.
Atsidūrus atšiauriuose Sibiro taigos, Užpoliarės, Uralo kalnų papėdžių, Centrinės Azijos ir Tolimųjų Rytų regionų tremties vietose apie 28 tūkst. Lietuvos gyventojų (penktadalis ištremtųjų), tarp jų daugybė vaikų, naujagimių ir pagyvenusių žmonių žuvo dėl ypač prastų gyvenimo sąlygų, priverstinio darbo ar kasdienybę lydinčio teroro. Dar maždaug 20 tūkst. kalinių iš Lietuvos žuvo dėl bado, ligų, nepakeliamų sąlygų ar egzekucijų Gulago lageriuose.
Ypač daug gyvybių nusinešė infekcinių ligų – maliarijos, dizenterijos, vidurių ir dėmėtosios šiltinės – epidemijos, kurioms plisti itin palankus buvo Sibiro gilumos klimatas. Kai kuriose vietovėse, ypač karo metais, tremtinių mirštamumas buvo toks aukštas, kad vietos valdžia buvo priversta steigti vaikų namus beglobiams vaikams, kurių nepajėgdavo priglausti kitų tremtinių šeimos. Maža to, medicinos pagalba tremtiniams buvo sąmoningai ribojama, vietos ūkio įmonių bei represinių struktūrų vadovams tikintis, kad tai padės atsikratyti sovietinei pramonei nenaudingo balasto – nedarbingo amžiaus bei ligotų tremtinių.
Tremtinių ir politinių kalinių darbo jėga buvo masiškai naudojama sovietinėje pramonėje. Tūkstančiai tremtinių, tarp jų ir nepilnamečiai bei pagyvenę žmonės dirbo atokiose taigos kirtavietėse, tiesė geležinkelius retai apgyvendintuose Sibiro regionuose, dirbo anglies ir aukso kasyklų šachtose, žvejojo Laptevų jūroje, didžiųjų Sibiro upių deltose, Baikalo ežere ar dirbo skurdžiuose tarybiniuose ūkiuose bei kolūkiuose.
Penktojo-šeštojo dešimtmečio pradžioje Gulagas tapo vienu pagrindiniu Sovietų Sąjungos sunkiosios pramonės variklių: politiniai kaliniai dirbo anglies, alavo, aukso, vario, urano, volframo ir kitų naudingųjų išteklių kasyklose, naftos gavyboje, miškų kirtavietėse, stambių pramoninių objektų statybose, tiesiant kelius ir geležinkelius. Ant dešimčių tūkstančių kalinių palaikų buvo pastatytas Norilsko miestas, o mirties keliu praminta Igarkos-Salechardo geležinkelio linija bei Belomoro kanalas.
Dauguma tremtinių, nepaisant jų kvalifikacijos, turėtos darbo patirties ar amžiaus dirbo prasčiausiai apmokamus ir sudėtingiausius darbus. Antrojo pasaulinio karo metais kaliniai dirbo už menką maisto davinį. Tik 1948 m. susirūpinta menku kalinių darbo našumu ir dideliu mirtingumu, tad palaipsniui įdiegta piniginio atlygio sistema. Tiesa, daugumoje lagerių ji buvo įvesta tik po Stalino mirties.
Nepaisant ypač sunkaus gyvenimo, nemaža dalis tremtinių ir politinių kalinių sugebėjo nepalūžti. Atšiauriomis sąlygomis jie pajėgė išlaikyti tautinį ir religinį identitetą. Net Antrojo pasaulinio karo metais tremties vietose kūrėsi slaptos lietuviškos mokyklėlės, skautų klubai, buvo leidžiami pogrindiniai leidiniai. Šeštojo dešimtmečio pradžioje įvairiose tremties vietose pradėjo burtis tremtinių chorai, saviveiklos būreliai, sporto komandos. Ištremti kunigai, kurių buvo daugiau nei 1000, rengė pamaldas, vykdė pastoracinę veiklą – krikštijo, tuokė, laidojo.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre sukaupta daugiau nei 70 tūkst. atsiminimų rankraščių ir apie 50 tūkst. nuotraukų archyvas, liudijantys žmonių gyvenimus tremtyje, kur netrūko tiek dramatiškų bei tragiškų įvykių, tiek ir džiuginančių bei viltį teikiančių akimirkų.
Galimybę į tremties vietą atsigabenti fotoaparatą turėjo vos vienas kitas fotografas. Iš daugumos jie buvo atimti trėmimo metu arba vykdant kratas tremtyje. Štai kodėl tremties nuotraukų, kuriose įamžintas tremtinių gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais yra išlikę ypač mažai. Iki Stalino mirties fotografavimas lageriuose buvo slaptas ir ypač retas.
Masiniu reiškiniu fotografavimas tremtyje tapo penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai tremties vietas ėmė pasiekti siuntiniai iš sovietų okupuotos Lietuvos, o atokus Sibiro regionus palaipsniui užplūdo raudonarmiečių karo grobis – Rytprūsiuose, Vokietijoje ir kituose regionuose pavogti fotoaparatai bei kita technika. Tuo tarpu lageriuose laisviau fotografuoti tapo įmanoma tik po Stalino mirties pasikeitus kalinimo sąlygoms bei pačiai atmosferai.
