Vos tik saulė pradeda šildyti stipriau, o žieminiai batai keliauja į spintas, ištikimiausi grybautojai jau nekantrauja – miškuose pasirodo briedžiukai. Ir ne, tai ne elniai su ragais. Tai – keistos išvaizdos, bet labai laukiamas pavasarinis grybas, kuris kasmet į miškus išvilioja ištisas šeimas su pintinėmis rankose.
Apie tai, kuo šis grybas toks ypatingas ir kodėl lietuviai jo ieško lyg aukso, pasakoja Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė, grybų žinovė dr. Jurga Motiejūnaitė.
Ne baravykai, ne voveraitės – tai aukšliagrybiai
Pasak mikologės, briedžiukai gerokai skiriasi nuo mums įprastų rudeninių grybų, tokių kaip voveraitės ar baravykai. Jie priklauso aukšliagrybiams – tai reiškia, kad jų sporos formuojasi visai kitaip nei įprastų grybų. O tai reiškia tik viena – jų ieškoti reikia kitaip ir, tikėtina, ilgiau.
Be to, Lietuvoje randamos net septynios šių grybų rūšys, tačiau dauguma jų yra saprotrofai – tai reiškia, kad jiems visai nebūtina draugauti su medžiais, kad augtų.
Valgomi ar ne? Atsakymas – kepurėlėje
Jei ketinate prisikrauti pilną krepšį briedžiukų – stabtelėkite. Ne visi jie tinka keptuvėn. Pasak specialistės, saugiausi – tie, kurių kepurėlė suaugusi su kotu. Jei kepurėlė atrodo tarsi uždėta, atsiknojusi – tokį geriau palikite gamtai. Gal ir žvėrys grybų paragauja?
Beje, tokie grybai kaip puslaisvis briedžiukas ar aukšliavarpiai ne tik įtraukti į Raudonąją knygą, bet ir gali būti nuodingi. Taigi, jei kepurėlė „susiūta“ su kotu – drąsiau, jei „prisiklijuota“ – atsargiau.
Kodėl visi jų taip geidžia?
Nors naudingų medžiagų šie grybai turi tiek pat, kiek ir bet kurie kiti, briedžiukai turi vieną didelį pranašumą – jie pasirodo tada, kai nieko kito dar nėra. Kitaip tariant, jie yra pavasario grybų pirmūnai. Kai gamta dar tik bunda, šie keistuoliai jau kiša savo galvutes iš samanų ir vilioja grybautojus.
Specialistė priduria, kad tai šiek tiek mados reikalas – anksčiau briedžiukai nebuvo taip vertinami. O dabar, atrodo, jų ieško net tie, kurie iki tol grybus pažinojo tik iš sriubos lėkštės.
Kur jų ieškoti – ir kodėl tai panašu į loteriją?
Briedžiukai neauga ten, kur rudens baravykų takai – jiems patinka lapuočiai miškai, parkai, sodai. Spygliuočiai, ypač eglės, jiems visai ne prie širdies. Mėgsta kalkingą dirvą, bet svarbiausia – jų tiesiog nėra daug. Net ir patyręs grybautojas gali grįžti su tuščia pintine.
Tad jei jums pavyksta rasti bent kelis – galite drąsiai vadintis grybų detektyvu. O jei kas nors šnabžda apie slaptas briedžiukų vietas – laikykitės tokio žmogaus. Jie brangesni nei baravykų žemėlapis.
Kaip nesusimaišyti ir neapsinuodyti?
Specialistė perspėja – net ir patyrę grybautojai kartais supainioja briedžiukus su bobausiais ar kitais pavasario grybais. O čia jau ne juokai. Bobausiai, jei neapdoroti tinkamai, gali sukelti rimtą apsinuodijimą, o kai kurie briedžiukų „antrininkai“ – bent jau gerą vakaro praleidimą su aktyvintos anglies tabletėmis.
Svarbiausias požymis, į kurį reikia atkreipti dėmesį – kepurėlė. Jei ji tvarkingai suaugusi su kotu – viskas gerai. Jei atsiknojusi – palik gamtai ir eik ieškoti toliau.
Žali – ne! Terminis apdorojimas – būtinas
Ir pabaigai – net jei radote tikrą briedžiuką, vis tiek neskubėkite jo dėti į salotas. Šie grybai turi būti gerai termiškai apdoroti – virti ar kepti. Kitaip skrandis jums pasakys „ne ačiū“ ir pareikalaus atostogų.