Monika Katunskytė nebeslepia – motinos netektis ją slegia iki šiol, o visuomenės smerkianti nuomonė – bado lyg durklas. Atvirame interviu ji kalba ne tik apie Vitalijos Katunskytės gyvenimą ir pamokas, bet ir apie savo sunkiausius išgyvenimus: išsiskyrimą, emigraciją bei sugrįžimą į Lietuvą, kur užuot sutikta šiltai – buvo pasmerkta.
Mamos netektis: ilgesys, kuris netyla nė dieną
Jau trejus metus dainininkė gedinti savo mamos, legendinės scenos moters Vitalijos Katunskytės, pripažįsta – laikas negydo. „Nėra nė dienos, kad apie ją nepagalvočiau“, – sako Monika. Šiandien dainuodama mamos dainas scenoje ji mato žmonių ašaras – kaip tylų liudijimą, kad V. Katunskytės širdingumas ir balsas gyvena toliau.
Monika atskleidžia, kad mama gimtadienių paskutiniais metais nemėgo – sveikata nebeleido džiaugtis šventėmis. Vis dėlto dukra kiekvieną kartą ją pasveikindavo – atskrido per jubiliejus, o šiemet pasiruošė didžiulę rožių puokštę ir iš anksto žinojo: lankysis kapinėse. Tai – ne tik gėlės, bet ir meilės gestas: „Tai jos diena“.
Artimas ryšys ir gilus skausmas
„Ji visada palaikys – nesvarbu, ar esu teisi, ar ne“, – sako Monika, apibūdindama ryšį su mama. Vitalija buvo ne tik mama, bet ir artimiausia draugė. Jos bendravimas – be temų ribų, be uždraustų klausimų. Net ir kai reikėdavo pabarti, abi rasdavo būdą atsiprašyti.
Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio Monika jaučiasi kalta – negrįžo į Lietuvą Velykoms, kaip buvo žadėjusi. Šis neįvykęs susitikimas slegia ją iki šiol: „Turėjau grįžti anksčiau, bet laiko neatsuksiu“. Dabar ji stengiasi įgyvendinti visus mamos lūkesčius: koncertuoja, kuria, nesustoja.
„Einu gerti kavos viena“ – tuštuma, kuri niekada neužsipildo
Monika atvirai kalba apie emocinę tuštumą. „Dar negaliu patikėti, kad esu viena“, – sako ji. Ji verkia kasdien, nes ilgesys ne tik nesumažėjo – jis tapo kasdieniu palydovu. Tylus kavos puodelis be mamos – tapo vienišumo simboliu.
Tačiau kartu su skausmu ji išsinešė ir svarbiausias pamokas. Mama ją išmokė gerbti kitus, kalbėti švelniai, nevertinti skubotai. „Ji visada pasakydavo gerą žodį – tai skiepiju ir savo vaikams“, – priduria dainininkė.
Smerkimas grįžus į Lietuvą: „Kaip galite gyventi mamos bute?“
Sugrįžimas iš Anglijos į Šiaulius Monikai nebuvo šiltas. Vietoje palaikymo – šaltas vertinimas. Ji prisimena, kaip žmonės ją smerkdavo: „Kaip galite gyventi mamos bute?“. Tačiau skausmingiausios buvo kalbos apie jos vaikus – esą ji juos „išmėtė kaip gegutė“.
„Tai buvo mano gyvenimo krizė. Verslas žlugo, turėjau išvykti. Vaikai liko su savo tėvais. Ar visą gyvenimą mane reikia kalti prie kryžiaus?“ – klausia ji. Ir šis klausimas nėra retorinis – tai širdies šauksmas. Pasak jos, kiekvienas žmogus turi savo priežastis, kurias kiti dažnai vertina be konteksto.
Dainininkė, mama, moteris – tarp prisiminimų ir naujų žingsnių
Šiandien Monika Katunskytė gyvena su didele vidine našta, bet ir su stiprybe, kurią paveldėjo iš motinos. Ji koncertuoja, augina vaikus, ir kovoja su nuosprendžiais, kurių niekas neprašė. Ir galbūt, būtent ši kova – jos tylioji pergalė.