Tai klausimas, kurio mes visi uždavėme: kas nutinka po mirties? Šie žmonės sako turintys idėją.
Ar žmonės iš tikrųjų gali pamatyti daiktus, kai yra „mirę“?
Nesvarbu, kuo tikite apie pomirtinį gyvenimą (ar jo nebuvimą), negalima neabejoti, kad daugybė žmonių teigė matantys vizijas ar patyrę už kūno ribų sustojus širdžiai. Skeptikai gali juos nuvalyti, tačiau tyrėjai išsiaiškino, kad daugumos artimųjų mirties patirtis paprastai susijusi su tomis temomis: palikimo ar grįžimo į savo kūną jausmai, ramybės jausmas, ryški šviesa ir susitikimai su dvasiomis ar žmonėmis.
Tiesą sakant, medicininis gydymas yra pakankamai geras dabar, kai yra skirtumas tarp klinikinės mirties (nėra kvėpavimo ar pulso, bet vis tiek gali būti gaivinamas) ir biologinės mirties ( faktiškai negyvos). Net cinikai gali atšalti, išgirdę apie šias pasaulėžiūrines klinikinių mirčių ar artimų žmonių vizijas.
„Pats šlovingiausias jausmas“
1994 m. Ortopedijos chirurgas Tony Cicoria paskambino savo mamai iš taksofono kelionės per ežerą. Jie buvo pakabinti, bet jis vis tiek turėjo telefoną rankoje, kai įsijungė mėlyna blykstė. Jis nė nenutuokė, kad ten užvirė žaibas. Jis pajuto, kaip jo kūnas skrieja atgal ir tada, painiai, pirmyn. Cicoria pasisuko, kad pamatytų savo kūną gulintį ant žemės. „Aš miręs“, – pagalvojo jis . Jokio sielvarto. Jokios ekstazės. Tiesiog faktas.
Pažiūrėjusi, kaip moteris pradeda CPR, Cicoria judėjo toliau, lipdama laiptais aukštyn, kad pamatytų, kaip jo vaikai nudažo veidus ir supranta, kad jiems viskas bus gerai. „Tada mane apėmė melsvai balta šviesa … nepaprastas savijautos ir ramybės jausmas“, – pasakojo jis New Yorkeriui .
„Aukščiausias ir žemiausias mano gyvenimo taškas mane aplenkė. Turėjau suvokimą, kad reikia įsibėgėti, būti traukiamam … Buvo greitis ir kryptis. Tada, kai sau sakiau: „Tai yra pats šlovingiausias jausmas, kokį aš kada nors patyriau“ – slam! Aš grįžau. “ (Keista šalutinis pastebėjimas: Cicoriją atgaivinęs gydytojas buvo priblokštas noro groti ir rašyti fortepijono muziką.) Nepraleisk šios 10 kitų žmonių, kurie tiesiogine prasme sugrįžo į gyvenimą, istorijų .
„Tik meilė. Besąlygiška meilė.“
Po ketverius metus trukusio mūšio su limfinės vėžiu, Anita Moorjani 2006 m. Pateko į komą. Gydytojai buvo tikri, kad tai buvo pabaiga – net nesuprasdami, kad beveik mirties būsenoje ji vis dar sąmoninga. Iš pradžių ji jautėsi tarsi plūduriuojanti virš savo kūno su „360 laipsnių periferiniu matymu“ iš ligoninės kambario ir už jo ribų, ji sakė TODAY . Ji pati negalėjo pamatyti savo velionio tėvo, tačiau ji jautė jo buvimą ir jis turėjo jai žinią. „Jis sakė, kad nuėjau kiek galėjau, o jei eisiu toliau, aš negalėsiu atsigręžti“, – sakė ji.
„Bet aš jaučiau, kad nenoriu atsigręžti, nes ji buvo tokia graži. Tai buvo tiesiog neįtikėtina, nes pirmą kartą visas skausmas dingo. Visas diskomfortas dingo. Visa baimė dingo. Tiesiog jaučiausi tokia neįtikėtina. Ir aš jaučiausi tarsi apgaubta šio teisingos meilės jausmo. Besąlygiška meilė.“ Praėjus maždaug 30 valandų po kritimo į komą, Moorjani vėl mirė. Po dviejų dienų jos organai pradėjo funkcionuoti ir augliai pradėjo trauktis. Dabar ji neserga vėžiu ir yra vieša pranešėja bei knygų, tokių kaip „ Kas, jei tai yra dangus“, autorė ? .
„Buvo tikrai šviesu“
Annabel Beam buvo diagnozuoti du lėtiniai, gyvybei pavojingi virškinimo sutrikimai, būdami ketverių metų. Iki aštuonerių metų ji buvo pasirengusi atsisakyti, kol neįvyko kažkas nepaaiškinamo. Ji sėdėjo ant medžio šakos 30 pėdų ore, kai ji nulaužta; ji nukrito žemyn ir į skylę ties medžio pagrindu, kur buvo įstrigusi šešias valandas. Ji sako mirusi ir nužengusi į dangų: „Buvo išties šviesu, o aš atsisėdau ant Jėzaus kelių ir jis man pasakė:„
Kai ugniagesiai jus išvarytų, jums nebus nieko blogo “, – ŠIANDIEN pasakojo Beam . „Aš paklausiau jo, ar galiu pasilikti, ir jis atsakė:„ Ne, aš turiu planų, kuriuos turite įvykdyti Žemėje, kurių negalite įvykdyti danguje. ““ Kai ji pabudo, jos liga pasveiko. Jos mama parašė knygą „ Steb uklai iš dangaus“, kuris vėliau buvo paverstas filmu .
„Jaučiau, kad mano siela ar kažkas išeina iš mano kūno“
Kai Ernestas Hemingvėjus tarnavo Amerikos Raudonajam Kryžiui Italijoje per Pirmąjį pasaulinį karą, jis buvo smarkiai sužeistas iš skiedinio bombos. Matyt, jis mirė akimirką, tačiau pagal Hemingvėjaus stilių jis nemaišo, kad jis skambėtų per daug gėlingai. „Jaučiau, kaip mano siela ar kažkas išeina iš mano kūno, tarsi tu iš kišenės už kampo išsitrauktum šilkinę nosinę“, – pasakojo jis draugui . „Jis skrido aplink, tada grįžo ir vėl įėjo, aš nebebuvau miręs“. Sužinokite daugiau apie tai, kas iš tikrųjų jaučiasi mirus .
„Laikas, į kurį įdėta savaime“
Netoli mirties patirties tyrimų fondas (NDERF) renka istorijas iš žmonių, kurie matė „antrąją pusę“. Viena ketverių metų mergaitė ligoninėje sirgo didelio laipsnio karščiavimu, kuris sukėlė haliucinacijas, vėmimą ir karščiavimą, kai ji jautė, kad jos kojų pirštai siekia lovos pėdą. Ji atmerkė akis, kad pamatytų save gulintį ant gurkšnio, kol jos kūnas nepradėjo kilti aukštyn, iš pastato. „Pradėjau naršyti po laiką“, – rašo ji. „Vėliau išsamiai papasakojau įvykius, net negalėjau net pasikalbėti … Toliau kylant, jaučiausi rami.
Nebuvo klausimų ar nežinomųjų. Laikas, susuktas ant savęs. Nebuvo jokios praeities, dabarties ar ateities, kokią mes matome čia. Viskas įvyko dabar ir viskas vienu metu. Nejaučiau jokių baimių ar rūpesčių. Pradėjau dreifuoti link gražios šviesos ir norėjau prie jos prisiliesti. Staiga pasigirdo popsas. Atrodė, kad buvau pririšta prie virvutės, kai kas nors ją pačiupo ir nugriuvo. Peržiūrėkite šias kitas stebuklingiausių medicininių pasveikimų istorijas .
SIDABRINIAI SPARNAI SS / „SHUTTERSTOCK“
„Aš turėjau viziją pamatyti baltą šviesą“
Kai aktorė Jane Seymour filmavo 1988 m. Filmą „ Onassis“, ji patyrė anafilaksinį šoką, kai jai į veną, o ne į raumenis buvo sušvirkšti antibiotikai su bronchitu. „Aš turėjau viziją išvysti baltą šviesą, pažvelgti žemyn ir pamatyti save šiame miegamajame su slaugytoja, kuri beprotiškai stengėsi išgelbėti savo gyvybę ir man suleido žandikaulių injekcijas. Aš ramiai stebiu visa tai“, – pasakojo ji „ Omaha World“. 2016 m.
„ Herald “. Vėliau „ HuffPost “ ji pridūrė, kaip ją pakeitė patirtis: „Prisimenu, kai pažvelgiau į tą kūną, kuris buvo mano, supratau, kad jo nesu jame, ir aš visiškai suvokiau, kad tavo kūnas yra tikrai transporto priemonė. ,“ Ji pasakė. „Jūs turite tai prižiūrėti kaip mašiną“.
„Jaučiau tik ramybę ir laimę“
Maždaug prieš 20 metų ortopedijos chirurgė Mary C. Neal, MD, beveik nuskendo plaukdama baidarėmis Čilėje, o jos širdis sustojo daugiau nei pusvalandžiui. „Netrukus po to, kai palikau savo kūną, mane pasveikino būtybių grupė, kuri buvo kartu pažįstama ir nepažįstama. Tai gali atrodyti keistai, bet aš nejaučiau nieko kita, kaip ramybę ir laimę jų kompanijoje “, – rašė ji„ mindbodygreen “ . „Kai buvau atskirtas nuo savo fizinio kūno, aš tuo pat metu supratau, kas vyksta danguje ir kas atsiskleidė upės krante, kur buvau nuskendęs. Galvojau apie savo vyrą ir vaikus, tėvus ir seseris (ir visai ne apie savo darbą ar kitus žemiškus rūpesčius). “ Ji toliau rašė knygą „ 7 pamokos iš dangaus“ .
„Aš buvau išsigandęs“
Kai NDERF bendraautorė Laurie buvo 19 metų, ji buvo plausta į slenksčius. Ji buvo įstrigusi po paviršiumi ir, kai vanduo užpildė jos plaučius, ji žinojo, kad mirs. Viskas pasidarė juoda, tada balta, tarsi ji keliautų tuneliu. „Apsidairius aplinkui pamačiau kambarį, kuris atrodė suformuotas iš grynų baltų debesų, tačiau nebuvo tvirtas“, – aiškina ji. Kambaryje buvo trys būtybės, pagamintos iš žvilgančio krištolo.
Šviesa pro juos švietė kaip stiklinė prizmė, sudarydama vaivorykštę. Vienas buvo didesnis už kitus du, bet visi jie kalbėjo su manimi. Aš jų bijojau ir jie, atrodo, tai suprato. Akimirksniu jie virto tuo, ką atpažinau kaip angelą. Jie neturėjo paukščių sparnų, turėjo pluoštus, pavyzdžiui, optinio pluošto kabelius, kurie buvo formuojami kaip sparnai, ir per pluoštus spindėjo gryna šviesa, formuojanti spalvas visais atspalviais.
Kai jie kalbėjo, jų žinutės buvo siunčiamos telepatiškai. “ Angelai jai parodė auksinį lauką su nuostabia muzika, su medžiu ir ežeru netoliese. Gelbėtojas baidarėmis ją išvežė į saugumą. Skamba per gerai, kad būtų tiesa? Perskaitykite šias pamokas apie gyvenimą iš žmonių, kurie praleidžia laiką su mirštančiaisiais .
„Banguojančios auksinės orbos“
2008 m. Neurochirurgas Ebenas Alexanderis, MD, pateko į komą su reta meningito forma, kuria užkrečiamas tik vienas iš dešimties milijonų žmonių; jo gydytojai suprato, kad turi tik 10 procentų galimybę gyventi. „Mane išgelbėjo lėtai besisukanti skaidri balta šviesa, susieta su muzikine melodija, kuri pasitarnavo kaip portalas į turtingas ir nepaprastai tikras sferas“, – rašo jis savo svetainėje.
„Vartų slėnis buvo užpildytas daugybe į žemę panašių ir dvasinių bruožų: gyvybingu ir dinamišku augalų gyvenimu, gausiai žydinčiomis gėlėmis ir pumpurais, be jokių mirties ar skilimo požymių, kriokliais į putojančius krištolo baseinus, tūkstančiams būtybių šokant žemiau su dideliu džiaugsmu ir šventė, visa tai paskatino aukščiau esančiame danguje banguojantys auksiniai žiedai, angelų chorai, skleidžiantys giesmes ir himnus, griaunantys mano supratimą, ir nuostabi mergina ant drugelio sparno. “ Praėjus savaitei be sąmonės, jis pabudo ir nepatyrė jokių smegenų pažeidimų. Jo knyga „Dangaus įrodymas“ aprašo daugiau jo patirties.
„Meilė iš tikrųjų persmelkė mano būtį“
Dave’as Bennettas buvo pagrindinis povandeninių tyrimų laivo inžinierius 1983 m., Kai vieną naktį jis buvo išmestas į vandenyną. Jis buvo išsilavinęs dėl deguonies trūkumo požymių, tačiau nuskendęs staiga patyrė kažką nepanašų į nieką, apie ką buvo skaitęs. Jis jautė, kad egzistuoja tam tikra visagalybė, leidžianti jam nebūti vienam, nes tamsa pamažu išnyko į šviesą ir jis pradėjo judėti link jos.
„Man artėjant, kilo meilės bangos ir bangos, kurios mane tik apgaubė šiuo šiltu apsikabinimu“, – sakė jis.tarptautinės artimų mirties tyrimų asociacijos konferencijoje. „Tai buvo pats nuostabiausias jausmas, kokį aš kada nors patyriau, ir atrodė, kad ši meilė iš tikrųjų persmelkė mano būtį ir pavertė mane šia gyvenimo būtybe. Priartėjus prie šviesos, šviesa man pasirodė tokia, kokia ji buvo milijonams milijonų šviesos fragmentų.
“ Iš to jis pamatė, ką jis aiškino kaip savo šeimą – ne tuos, kuriuos turėjo žemėje, bet antrąją „sielos šeimą“, kurie gyvenimą su juo išgyveno skirtingais požiūriais. Jam buvo liepta grįžti į gyvenimą, kad įvykdytų savo tikslą, ir po 18 minučių po vandeniu jis iššoko į paviršių. Jus suglumins šios 15 kitų mokslo paslapčių, kurių dar niekas nesugalvojo .
„Aš supratau: Tai Jėzus“
2015 m. 17-metis Zackas Clementsas žlugo viduryje savo krikščioniškos vidurinės mokyklos sporto salės. Jo širdis sustojo tvirtai 20 minučių, kai gydytojai stengėsi jį atgaivinti. Tačiau Klemensas, būdamas be sąmonės, sako pagavęs žvilgsnį į dangų. „Aš mačiau [šią] baltų angelų liniją. Viduryje buvo gražiausias iš jų visų, ir aš iš pradžių nežinojau, kas tai buvo, kol jis nepriartėjo prie manęs. Ir tada aš supratau: Tai Jėzus. “ jis sakė įraše, kuriame žmonės pasidalino .
„Jis uždėjo ranką man ant peties ir pasakė, kad man viskas bus gerai“. Kai kurie žmonės teigė, kad paauglio istorija buvo apgaulė, tačiau neabejojama, kad po 20 minučių gaivinimas be ilgalaikio smegenų pažeidimo yra medicinos stebuklas. Jei šios istorijos jus atšaukia, nenorėsite jų praleisti21 tikra žmonių, gavusių žinutes iš mirusiųjų, istorija .
