Trys Olandijoje gyvenusios paauglės seserys Antrojo pasaulinio karo metais vakarais flirtuodavo su vokiečių kareiviais, stengdavosi išgauti informacijos, paskui nuviliodavo į mišką ir ten nušaudavo.
Visos trys seserys priklausė olandų pasipriešinimo judėjimui. Ši istorija aprašyta Sophie Poldermans knygoje „Viliojo ir žudė nacius – Hannie, Truus ir Freddie, olandų pasipriešinimo didvyrės Antrojo pasaulinio karo metais“, informuoja warhistoryonline.com. Iš trijų seserų labiausiai išgarsėjo Hannie Schaft.
Naciai ją sučiupo ir, likus trims savaitėms iki karo pabaigos, nubaudė mirties bausme. Žinomi paskutiniai jos žodžiai: „Geriau tegu mane nušauna.“ Beje, pirmu šūviu budeliai tik nestipriai ją sužeidė.
Freddie ir Truus Oversteegen liko gyvos, vėliau ilgai gyveno, abi sulaukė 91 m. Seserys puikiai sutarė, buvo artimos. Jos pradėjo veiklą olandų pasipriešinimo judėjime nuo laikraščių nešiojimo su žiniomis apie vokiečių kareivius. Taip pat padėdavo gauti padirbtus asmens dokumentus nuo vokiečių besislapstantiems žydams
Dvi seserys Oversteegen gimė Harleme, jas augino su vyru išsiskyrusi jų motina. Moteris neslėpė nuo dukterų karo problemų, ji skatino mergaites siūti lėles per Ispanijos pilietinį karą nukentėjusiems vaikams. S. Poldermans daugiau nei 10 metų priklausė seserų Oversteegen įkurta Nacionaliniam Hannie Schaft fondui.
Ji pasakojo, kad Truus ir Hannie dviračiais išveždavo žydų vaikus iš namų. Tuo metu Freddie buvo per maža, kad joms padėtų – karo pradžioje jai buvo vos 14 m. Be to, jos veido bruožai šiek tiek priminė žydiškus, tad būtų buvę pernelyg rizikinga gelbėti žydų vaikus.
Palaipsniui seserys vis labiau įsitraukė į pasipriešinimo veiklą. Jos slėpdavo sprogmenis, išmontuodavo geležinkelių atkarpas, kad naciai negalėtų išvežti žydų ar kareivių. Galiausiai 1943 m. vasarą jos ėmė vilioti vokiečių kareivius.
Pasipriešinimo judėjimo vadai nurodydavo joms taikinius, jos pasipuošdavo, pasidažydavo ir eidavo į barus. Tuo metu Freddie buvo 16 m., Truus – 18 m., o Hannie – 21 m. Šia veikla jos užsiėmė praktiškai iki pat karo pabaigos.
Seserys apsimesdavo vietinėmis merginomis, kurios nori susipažinti su vokiečių kareiviais. Jos flirtuodavo, paskui pasiūlydavo pasivaikščioti miške. Išgavusios iš kareivių informacijos, juos nušaudavo.
Pajutusios, kad gyvenamoje vietoje ima kelti įtarimą, pabėgdavo į kitą vietą. S. Polderman rašo, kad moterys nemiegodavo su kareiviais, o savo darbą jos slėpė net nuo artimųjų ir draugų.
tol gyvenime nesidažiusi. Hannie visada pasidažydavo prieš užduotį, nes norėjo „mirti graži“, jei ją sučiuptų. Seserys Oversteegen niekada neatskleidė, kiek kareivių iš tiesų nušovė.
S. Polderman pasakojo, kad po karo seserys sirgo depresija ir potrauminio streso sindromu, o kasmet prieš Pergalės dieną gegužę sapnuodavo košmarus. Tuo laiku Freddie netgi išvykdavo iš šalies, nes jai buvo sunku tai ištverti. Anot S. Polderman, ilgai po karo moterys nesulaukė pripažinimo ir padėkos už darbą.
