Gimus ankstukui su Dauno sindromu, Gabrielės Puleikienės šeimai teko labai greitai susitaikyti su nauja realybe. Beno mama atvirai pasakoja apie pirmąjį šoką, vyro stiprybę, tapusią ramsčiu, ir kasdienybę, kurioje po sunkių ligoninių mėnesių galiausiai nusistovėjo ramybė, džiaugsmas bei gimė mažos, bet labai svarbios svajonės.
Nerimauti nebuvo laiko
Sūnų su Dauno sindromu auginanti G. Puleikienė sako, jog jai, kaip ir daugeliui kitų mamų, nebuvo lengva išgirdus apie vaiko diagnozę. Tačiau nerimauti, kaip teigia ji, nebuvo laiko, jos vyras greit tapo jos ramsčiu ir palaikymu.
„Gimus vaikui su Dauno sindromu, ištinka šokas, nes netiki, kad taip galėtų būti, tikiesi, kad viskas bus gerai, kad vaikas gims sveikas. Man didžiausias palaikymas buvo vyro stiprybė, kai tik pasidalinau žinia, jog sūnui yra įtariamas Dauno sindromas, jis iškart atsakė: „Viskas bus gerai, Benas atėjo į gerą šeimą.“ Nuo pat pirmųjų akimirkų jis buvo labai tvirtas, mes su vyru greitai perėjome visas gedėjimo stadijas“, – pasakoja G. Puleikienė.
Benas gimė 33-ąją nėštumo savaitę. G. Puleikienė atsimena, jog pirmieji jo gyvenimo mėnesiai buvo sudėtingi. Benas daug sirgo ir pirmuosius metus daug laiko praleido ligoninėje.
„Mums buvo labai sunku išeiti iš užburto ligoninių rato. Namuose pabūdavome vos kelias savaites ir vėl atsiguldavome į ligoninę su plaučio uždegimu, bronchitu. Būdavo taip, kad darbo dienomis keisdavomės budėjimu su vyru. Tai buvo sunkus etapas, dėl to, kad namuose mūsų laukdavo pusantrų metukų dukra“, – sako G. Puleikienė.
Buities paprastumas padėjo atsitiesti
Pasibaigus išbandymų metams, G. Puleikienė tikina atradusi ramybę namuose ir buities paprastume, kuri padėjo atsitiesti.
„Kai baigėsi ligoninių etapas, su dideliu džiaugsmu pradėjome žiūrėti į savo rutiną – vakarienes, filmų vakarus, aš buvau labai dėkinga už tai, tai buvo tikroji laimė“, – teigia Beno mama.
G. Puleikienė su šypsena sako, jog Benas yra tikras linksmintojas, kuris ne tik mėgsta pakalbinti nepažįstamuosius gatvėje, bet ir nebijo bendrauti su savo amžiaus vaikais.
„Benas yra labai drąsus, nori bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, nori visus pakalbinti, ypač mėgsta siųsti oro bučinius – dėl to gauna grįžtamąjį ryšį. Bent kol Benas yra mažas, žmonės ji sutinka labai šiltai, mėgsta jį pakalbinti. Jis puikiai jaučiasi visuomenėje, kurioje mes gyvename, lanko bendrojo ugdymo darželį, draugauja su visais vaikais, įtraukusis ugdymas puikiai veikia“, – sako ji.
G. Puleikienė kasdienybę priima kaip iššūkį ir garsiai svajoja apie tolesnį Beno kelią.
„Svajoju, kad būtume sveiki, laimingi ir jaustumės gerai. Benas lanko priešmokyklinio ugdymo grupę, labai norėčiau, kad jis pradėtų daugiau kalbėti. Tai yra mažos svajonės, kurios susideda iš mažų žingsnelių“, – priduria ji.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.