Daliai žmonių sunku priimti faktą, kad jų mylimam žmogui išsemtos visos gydymo galimybės ir belieka tik paliatyvioji priežiūra. Žmogus nebepasveiks, kad ir ką bedarytum. Vis dėlto, artimieji vis tiek reikalauja gydymo. „Mes privalome gydyti tai, ko neįmanoma išgydyti. Mano galva, tai yra absurdas ir resursų švaistymas“, – sako skubiosios medicinos gydytojas Paulius Uksas.
Gyvenimą baigia ligoninės priimamajame
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriaus vadovas, skubiosios medicinos gydytojas Paulius Uksas sako, kad į jų skyrių neretai iš namų atvežami terminalinės būklės pacientai (terminalinė būklė reiškia galutinę, nepagydomos ligos stadiją, kai gyvybinės funkcijos silpsta, o artima mirtis yra prognozuojama).
„Nors visi gydytojų konsiliumai yra nusprendę nebetaikyti aktyvaus gydymo, artimieji nesutinka. Tačiau jie nepasirūpina ir ligoniui priklausančia paliatyviąja priežiūra. Tokie pacientai dažniausiai savo gyvenimo kelionę baigia ligoninės priimamajame.
Neretai tenka kalbėtis su artimaisiais, kad nebėra prasmės taikyti aktyvaus gydymo: intubuoti, statyti krūvą kateterių. Žmogus vis tiek mirs. Tačiau teisiškai mūsų šalyje nėra reglamentuota, kaip tiksliai reikėtų elgtis su tokiais pacientais. Todėl mes privalome gydyti tai, ko neįmanoma išgydyti. Mano galva, tai yra absurdas ir resursų švaistymas“, – pasakoja P. Uksas.
Pasak Skubios pagalbos skyriaus vadovo, neretas atvejis, kai artimieji atveža pacientą ir reikalauja jį paguldyti aktyviam gydymui į stacionarą, nors žmogaus būklė tokia, kad jam taikytina tik paliatyvioji priežiūra.
„Jie atsisako paliatyviosios priežiūros, tada paciento būklė namuose sparčiai blogėja, nes kitaip ir būti negali. Jie atvažiuoja į mūsų skyrių ir sako: „Kažką darykite, nes mes namuose nebeslaugysime.“ O mes irgi neturime kur staigiai nukreipti, nes slaugos skyriuose laisvų vietų nėra.“
Kritika sveikatos sistemai
P. Uksas kritikuoja ir kitą mūsų sveikatos sistemos aspektą – nesavalaikį paliatyviosios priežiūros paslaugų užtikrinimą.
„Pavyzdžiui, Danijoje žmogui susirgus onkologine liga yra sudėliojamas ilgalaikis gydymo planas. Taip pat ir paliatyvioji priežiūra, jei jos prireiks. Lietuvoje situacija dėl paliatyviosios priežiūros sprendžiama tik tada, kai jau žmogaus gyvenimas yra finišo tiesiojoje. Be to, pas mus nėra pakankamai kalbama nei su pacientu, nei su artimaisiais apie mirtinos ligos progresą, apie tai, kad žmogus nebepasveiks, kad kažkada teks nutraukti aktyvų gydymą ir t. t.“, – nelinksmą realybę komentuoja gydytojas.
Į gydymo nutraukimą artimieji dažnai reaguoja audringai
Baltijos paliatyviosios pagalbos asociacijos pirmininkas Marius Čiurlionis teigia, kad sprendimą nebetaikyti, pavyzdžiui, onkologine liga sergančiam žmogui aktyvaus gydymo, dažniausiai nusprendžia gydytojas onkologas-chemoterapeutas.
„Ne paslaptis, kad į tokią žinią artimieji dažnai reaguoja audringai. Suprask, gydytojai atsisako gydyti. Tai kasdienė situacija. Būna, kad esame ir apkaltinami. Žmonėms kartais trūksta pasitikėjimo medicina.
Artimieji nesupranta, kad kartais taikydami aktyvų gydymą, ligoniui galime dar labiau pakenkti. Dar viena papildoma chemoterapija kartais gali pražudyti žmogų. Reikia suprasti, kad, jeigu gydytojas nusprendžia nebegydyti, tai tikrai ne todėl, kad nenori padėti savo pacientui.
Ne visi irgi žino, kad, nutraukus aktyvų gydymą, egzistuoja paliatyvioji priežiūra. Ir tai nėra slauga, o specializuota simptomų terapija. Kartais žmogus su paliatyviąja medicina išgyvena ilgiau, nei būtų toliau tęsiamas aktyvus gydymas.“
Paliatyviosios priežiūros lovų deficitas
Deja, bet kartais artimieji to arba nežino, arba nenori priimti ir vargsta su nepagydomu ligoniu patys vieni namuose. Marius Čiurlionis primena, kad paliatyviosios priežiūros komandos vyksta pas pacientą ir į namus. Dažnu atveju tęsiama tokia pati medicininė priežiūra, kokia buvo taikoma stacionare.
Paklaustas, kodėl neretai žmonės nesulaukia paliatyviosios pagalbos ir miršta namuose, M. Čiurlionis atsako, kad reikėtų klausti konkrečių savivaldybių. Galbūt joms trūksta žmogiškųjų išteklių? Pasak jo, kol visuomenė garsiai nekels šio klausimo, tol pokyčių gali ir nebūti.
„Žmogus per pirmąją parą nuo išrašymo iš stacionaro turėtų gauti paliatyviąsias paslaugas. Tačiau, kiek man teko bendrauti su regionų gydymo įstaigų vadovais, jie pabrėžia, kad paliatyviajai priežiūrai teikti numatytas per mažas įkainis. Natūralu, kad tada tų vietų trūksta. Labai apmaudu“, – sako M. Čiurlionis.
„Baikit, aš jau pavargau. Nesu bandomasis triušis“
Karoliniškių poliklinikos šeimos gydytoja Justė Latauskienė pateikia priešingą situaciją. Anot jos, neretai artimieji ir pats pacientas jau prašo gydytojo onkologo nutraukti aktyvų gydymą ir skirti paliatyviąją pagalbą: „Baikit, aš jau pavargau. Nesu bandomasis triušis.“
Šeimos gydytoja sako, kad paliatyvioji priežiūra skiriama tada, kai jau būna išsemtos visos gydymo galimybės.
„Tokia būklė nenukrenta iš giedro dangaus. Dažniausiai būna praeitas ilgas kelias su pagerėjimais ir atkryčiais. Tai tikrai neturėtų būti artimiesiems jokia staigmena. Dauguma tai supranta ir kreipiasi į šeimos gydytoją dėl paliatyviosios priežiūros.
Bent jau Vilniuje paliatyviosios priežiūros namuose ilgai laukti netrunka. Žmonės sako, kad po kelių dienų po siuntimo sulaukia pagalbos“, – sako J. Latauskienė.
Gydytoją slegia bejėgiškumas
Pasak jos, dalis artimųjų iš tiesų nesutinka, kad būtų nutrauktas ligonio gydymas.
„Tai natūralu. Neigimas yra viena iš gedėjimo stadijų. Jeigu tėvai nori, kad vėžiu sergantis jų vaikas pasveiktų, jie gali ryžtis daug kam. Racionaliai artimiesiems tada elgtis yra sunku. Taip atsitinka, kad tiek pacientas, tiek artimieji kartais nesupranta, kodėl nutrauktas aktyvus gydymas, nors gydytojas paaiškino daugybę kartų. Ne visi žmonės sugeba racionaliai susidurti su mirtimi.
O gydytoją labiau slegia faktas, kad nebegali išgydyti, o ne dėl to, kad artimasis ant tavęs šaukia ir reikalauja stebuklo“, – pasakoja gydytoja.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.