„Dabartinė miškų politika neveikia“, – teigia Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė. Antradienį surengtoje spaudos konferencijoje ji teigė, kad šiuo metu taikoma miškų politika nesaugo nei gamtos, nei bendruomenių, nei gyvenamosios aplinkos.
Kaip kalbėjo Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė, šiuo metu Lietuvoje tik 15 proc. miškų yra neūkinės paskirties. Tai reiškia, kad likusiuose 85 proc. miškų galima vykdyti intensyvią, į medienos gavybą orientuotą miškininkystę.
„O tai reiškia, kad išėję į mišką mes neberandame tikro miško, o randame plynes. Nors tos plynės apskaitoje rodomos kaip tikras miškas. Tai nėra atsitiktinumas. Tai yra dabartinės miškų politikos pasekmė. Akivaizdu, kad tai reikia keisti“, – sakė L. Paškevičiūtė.
Ji kalbėjo, kad Seimą pasiekė Aplinkos ministerijos parengtas Miškų įstatymas, kuris iš esmės situacijos nekeičia, o priešingai – įtvirtina požiūrį į mišką kaip į medienos sandėlį. Tai, anot L. Paškevičiūtės, prieštarauja visuomenės lūkesčiams.
„Ne viena apklausa parodė, kad 80 proc. ir daugiau piliečių nori kitokios miškų politikos, pribrendo laikas ją keisti. Tai neatitinka ir Nacionalinio miškų susitarimo, kur buvo aiškiai nubrėžta kryptis, kad reikia daugiau gamtai ir žmonėms draugiškos miškininkystės“, – kalbėjo Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė.
Ji pabrėžė, kad dabar atėjo Seimo eilė atliepti visuomenės lūkesčius ir taisyti Miškų įstatymą taip, kad būtų suderinti socialiniai, ekologiniai ir ekonominiai interesai.
Biologinės įvairovės ignoravimas – didelė problema
Judėjimo „Girių spiečius“ atstovas Mindaugas Potapovas teigė, kad dabartinė miškų politika, o kartu ir parengtas Miškų įstatymas, yra vienpusiški, nes miškų vertė suvokiama „per lentas“.
„Miškų vertė suvokiama per tai, kiek jie gali duoti, ką jie atneša ir kiek mes galime iš jų paimti.
Tačiau visuomenė, mokslininkai <…> mato, kad miške tikrai trūksta daugiapoliškumo ir yra išlaikomas vienpusiškumas, miškas matomas tik kaip mediena“, – sakė M. Potapovas.
Tačiau, kaip pabrėžė jis, miške yra ir biologinė įvairovė, ir kraštovaizdis, ir socialinės reikmės, ypač bendruomenių, gyvenančių šalia miškų. Jis kalbėjo, kad Aplinkos ministerija šių metų vasarį paskelbė, jog yra gauta nauja ataskaita, kurioje esą pristatoma dabartinė miškų sektoriaus analizė.
„Ir ką jūs manote? Toje dabartinėje miškų sektoriaus analizėje mes matome, kad yra labai plačiai aptariami medienos rodikliai, kiek miškuose yra prieaugio, kiek miškų ploto paauga ar sumažėja. Tačiau visiškai ignoruojama biologinė įvairovė ir jos rodikliai“, – sakė judėjimo „Girių spiečius“ atstovas.
Tačiau, anot jo, Saugomų teritorijų tarnyba kas šešerius metus teikia ataskaitą Europos Komisijai, o pastarųjų metų ataskaitoje matomas akivaizdus visų vertintų buveinių būklės prastėjimas. Ir, anot M. Potapovo, teigiama, kad miškuose visų buveinių būklės prastėjimas susijęs su vis dar taikomomis intensyviomis miškininkystės praktikomis.
„Tai nėra vieno dokumento problema. Tai yra daugybę metų užsitęsusi, įsisenėjusi problema. <…> Džiaugiamasi miškų prieaugiu, bet nutylima, kad būklė miškuose prastėja“, – tvirtino jis.
Bendruomenės jaučiasi ignoruojamos
Šimonių girios bendruomenės atstovė Simona Vaitkutė antradienį surengtoje spaudos konferencijoje pabrėžė, kad šalia miškų gyvenančios bendruomenės yra esminė miškų politikos dalis, bet įstatymai to neatspindi.
„Įstatymas mūsų nemato. <…> Miškų įstatymo rėmuose liekame priklausomi nuo institucijų geros valios, o žiūrint į siūlomą įstatymą tos valios tikrai nematyti.
Šiandien realią apsaugą nuo tokių kirtimų, kad atėjęs neberandi miško, turi tik miestų miškai ir kai kurie priemiesčių miškai. O didžioji dalis priemiesčių, miestelių ir kaimų miškų tokios apsaugos neturi“, – sakė S. Vaitkutė.
Anot jos, šiuo metu yra susidariusi tokia situacija, kad žmonės apie pasikeitusius planus ir vykstančius kirtimus sužino tik tada, kai medžiai jau būna sužymėti kirsti, atvažiuoja miškų kirtimo technika. Pasak S. Vaitkutės, institucijos prioritetą teikia miškų pramonės ir savininkų interesams, o ne gamtos apsaugai ir socialinei darnai.
„Tai yra ydinga vienvaldystė, bendruomenės norėtų, kad ji keistųsi. Mūsų pasiūlymas, kad miškai prie gyvenamųjų teritorijų būtų tvarkomi pagal gamtiškosios miškininkystės principus, kitaip tariant, šalia gyvenamųjų vietų miškas turi būti prižiūrimas kaip gyva, nuolatinė ekosistema“, – teigė Šimonių girios bendruomenės atstovė.
Mokslininkas geografas doc. dr. Ričardas Skorupskas sakė, kad pirmiausia reikėtų kreipti dėmesį į gamtiniu ir kultūriniu požiūriu jautriausias teritorijas, tai yra saugomas teritorijas.
„Kurių mes turime dabar 17 proc. Jose miškų situacija parodo tikrąją realybę, kuri šiandien dažnai nutylima, o kai kurie dalykai slepiami ar ignoruojami“, – sakė R. Skorupskas.
Jo teigimu, žiūrint iš kaimyninių šalių perspektyvos, nesuprantama, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje esančiame nacionaliniame parke yra apie 40–50 proc. ūkinių miškų.
„Mes teigiame, kad tai saugoma teritorija, bet tose teritorijos dalyse ūkininkaujama kaip įprastiniuose miškuose. Tai yra sunkiai suvokiamas dalykas. Išplyninantis ūkininkavimas visiškai nedera su visuomenės supratimu. <…> Visuomenė įsivaizduoja, kad saugomose teritorijose kirtimų nėra ir neturėtų būti, jie neasocijuoja viso šito su intensyviu naudojimu. Tai, kas iškyla į viešumą, yra akis badantys faktai ne tik prie miestų, bet ir saugomose teritorijose, prie gyvenamųjų vietų“, – teigė mokslininkas.
Pasak jo, kaip išskirtinį tokios situacijos pavyzdį galima paminėti Dzūkijos nacionalinį parką, bet ir Aukštaitijos bei Žemaitijos nacionaliniuose parkuose galima to rasti.
Tai, anot mokslininko, rodo, kad „net ir gamtiniu bei kultūriniu požiūriu vertingiausiose, ekologiniu aspektu jautriausiose šalies teritorijose vienkartinės trumpalaikės naudos prioritetas vis dar dominuoja prieš ilgalaikius strateginio pobūdžio nacionalinius interesus: siekius išsaugoti biologinės įvairovės raiškos sąlygas, sveiką ir gyvybinga gamtinę aplinką, kuri yra visų mūsų visaverčio gyvavimo pagrindas.“
Sveikauk.lt portalo redaktorė.