Išbadėjusi, su dingusiu rijimo refleksu ir nepastovinti ant kojų – tokią mamą iš socialinės globos namų pasakoja parsivežusi Neringa. „Mama labai silpo, labai lyso, liko tik skeletas“, – pasakoja Neringa. Sugrįžusi į namus, Neringos mama atsigavo – ji vėl vaikšto, skaito ir gali valgyti.
Neringa, kurios tikrasis vardas šiame tekste pakeistas siekiant apsaugoti jos ir mamos tapatybes, pasakoja, kad, suprastėjus sveikatai, kurį laiką jos mama vis pagyvendavo tai su viena, tai su kita dukra, vasaras leisdavo kaime. Galiausiai rūpintis mama pasiprašė viena Neringos sesuo, tam susitvarkiusi ir visus reikalingus dokumentus. Taip mama apsigyveno su Neringos seserimi.
Kurį laiką viskas buvo gerai, o tada – netikėta žinia iš Neringos sesers: „Sesuo pranešė, kad mama sirgo pūslės uždegimu, per penkias dienas visiškai apako, kad mamai atsinaujino vėžys, pažeisti vidaus organai. Sesuo pasakė, kad mamai paskutinės dienos, laukiam mamos mirties. (…) Mums žinia kaip perkūnas iš giedro dangaus – mama globos namuose.“
Neringa stebisi, kodėl sesuo jai neleido rūpintis mama, o pasirinko apgyvendinti mamą socialinės globos namuose. Juose, pasakoja Neringa, mamą rado baisiomis sąlygomis.
„Patalynė buvo kruvinais dryžiais. Galvojome, kad mama jau miršta, įsivaizdavome, kad viskas, mamos neturime“, – prisimena Neringa.
Netrukus sesuo mamą apgyvendino kituose socialinės globos namuose. Kai per Kalėdas Neringa mamą parsivežė į namus, ši verkė, prašė ją pasiimti gyventi į namus, tačiau, pasak Neringos, sesuo su tuo nesutiko.
„Mama [globos namuose] labai silpo, labai lyso, liko tik skeletas. Nuvažiavome su sese jos aplankyti, jai pasakiau: mes netenkame mamos. Mamos rankos – kaip lavondėmėmis raudonomis dėmėmis nusėtos, ji jau nereagavo, nesuprato, kas atvažiavo. Mama paprašė nuvesti ją į tualetą, radau kruvinas sauskelnes. Personalas liepė mums išvažiuoti, nes mamą apžiūrės gydytojas. Vakare pranešė, kad mama ligoninėje“, – pasakoja Neringa.
Dingęs rijimo refleksas ir išbadėjimas
Neringos teigimu, vėliau nei sesuo, nei globos namai nenuvežė mamos į ligoninę, kad būtų atlikti pakartotiniai tyrimai. Galiausiai Neringai pavyko įkalbėti seserį leisti pasiimti mamą gyventi su ja. Taip moteris buvo paimta iš globos namų ir apsigyveno pas dukrą Neringą.
„Ji nevaikščiojo, nepastovėjo ant kojų, buvo tiek išsekusi, kad nemoku papasakoti… Buvo dingęs rijimo refleksas, ji negalėjo gerti vandens, nes springdavo. Man liepė virti kisielių, kad jai būtų lengviau ryti, kad ji galėtų valgyti. Nemoku pasakyti, koks buvo jos išbadėjimo lygis, būdavo, paduodi kisieliaus ir ji vėl prašo“, – prisimena Neringa.
Kaip pasakoja ji, grįžusi iš globos namų, mama nesuvokė, kur esanti, neatpažino aplinkos. Neringai skaudu, kad, keičiant mamai sauskelnes, ši vis prašydavo nepykti ir jos nebarti. Dukra įtaria, kad globos namuose mamai keisdami sauskelnes darbuotojai galėjo elgtis grubiai.
Neringa taip pat turėjo vilties išgelbėti mamai regėjimą. Gydytojams apžiūrėjus mamą, šie pasakė, kad dėl didelio uždegimo mamos negalima operuoti, tačiau, pasak Neringos, vartojant vitaminus ir maisto papildus mamai pavyko atsigauti. Operacija buvo sėkminga – mama atgavo regėjimą viena akimi. Kitos, deja, nebebuvo galima išgelbėti. Dėl to Neringa apgailestauja ir svarsto – galbūt būtų pavykę išgelbėti ir kitos akies regėjimą, jei tik mama būtų anksčiau pakliuvusi pas gydytojus. Šiandien mamos savijauta kur kas geresnė.
„Ji jau vaikšto – ji jau su vaikštyne vaikšto. Ji valgo pati, skaito laikraštį, žiūri televizorių. Ji tik nesupranta, kodėl taip įvyko ir kodėl su ja taip pasielgė patys artimiausi žmonės“, – sako Neringa.
Tik stogas virš galvos
Socialinių paslaugų priežiūros departamento vadovas Alvydas Masiulis pastebi, kad pastaruosius penkerius metus itin padaugėjo skundų dėl netinkamų sąlygų ar paslaugų socialinės globos įstaigose. Pasak jo, skundų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai – anksčiau per metus Departamentas gaudavo 30–40 skundų, dabar – 80–90 skundų per metus. Dalis skundų pasiteisina, dalis – ne.
„Lyginant penkerių metų laikotarpį, situacija tikrai gerėja – žmonės patys tampa aktyvesni, drąsesni, lengviau pasisako, kas blogai. Kita vertus, yra pakankamai metodinės pagalbos, mokymų. Visa tai formuoja teigiamą pokytį“, – sako A. Masiulis.
Tiesa, jis priduria, kad šiandien socialinės globos įstaigose dar trūksta vietų, tad net girdėdami blogų atsiliepimų žmonės neturi kitos išeities ir vis vien apsigyvena tokiose įstaigose.
Tarp dažniausių globos įstaigų trūkumų A. Masiulis išskiria socialinių paslaugų nebuvimą: „Nuvykęs į globos namus, matai, kad žmogus gauna stogą ir maisto, tačiau nevyksta veiklos, skirtos atminčiai ir įgūdžiams lavinti, nevyksta malonios veiklos.“
Seimo kontrolierių įstaigos vadovė dr. Erika Leonaitė teigia, kad įstaiga nefiksuoja ypač didelių pažeidimų socialinės globos įstaigose, tačiau būna atvejų, kai kokios nors higienos procedūros atliekamos nenaudojant širmos, matant kitiems namų gyventojams.
„Tai yra žmogiškojo orumo pažeminimas, privatumo pažeidimas. Būna, darbuotojai įeina į kambarius visiškai nepasibeldę. Didelė problema dėl žmonių išvežimo į lauką, ypač tų, kurie negali patys judėti, juda su vežimėliu. Būna, dėl personalo trūkumo ir užimtumo žmonės beveik visą laiką praleidžia savo kambariuose“, – sako Seimo kontrolierė.
Pasak E. Leonaitės, jei fiksuojama medicininė nepriežiūra, žmogui netinkamai teikiamos socialinės paslaugos, gali būti nustatomi labai grubūs žmogaus teisių pažeidimai: „Jie gali prilygti nežmoniškam elgesiui, žmogaus laikymui nežmoniškomis sąlygomis.“
Pragulos ir neaiškios žymės
Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Indrė Širvinskaitė sako, kad globos namuose gyvenantys negalią turintys žmonės dažnai pasakoja apie įvairius žmogaus teisių pažeidimus.
Pavyzdžiui, išskiria I. Širvinskaitė, socialinės globos įstaigose būna naudojamos įvairios žmogaus suvaržymo priemonės, žmonės pririšami prie lovų, kad nejudėtų ir nevaikščiotų. Būna ir nepriežiūros atvejų.
„Tikrai girdime, kad žmonės su negalia, kuriems reikia nuolatinės priežiūros, grįžta su pragulomis, neaiškiomis žymėmis. (…) Žmonės vis dar laikomi lovose, nejudrūs. Tai didelė problema“, – pažymi Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė.
I. Širvinskaitė atkreipia dėmesį ir į žmogiškumo trūkumą, kai neatsižvelgiama į emocinius žmonių poreikius. Kartais baziniai fiziniai žmogaus poreikiai globos įstaigoje atliepiami, tačiau trūksta veiklų, žmogus negali išeiti pasivaikščioti.
„Tai kultūros, kompetencijų klausimas, vertybinis požiūris. Žmogui neužtenka gulėti pataluose, kad būtų pakeistos sauskelnės, pavalgydintas ir viskas. Turėtų būti užtikrinamas orumas, o to pasigendame. Situacija po truputį keičiasi, bet to dar yra nemažai“, – teigia I. Širvinskaitė.
Vietoje penkių globotinų asmenų – 10
Pasak Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentės I. Širvinskaitės, neretai įvairius pažeidimus globos namuose lemia sisteminės problemos – finansavimo ir darbuotojų trūkumas.
„Vienam darbuotojui tenka pasirūpinti 20–30 žmonių. Natūralu, jei tai sunkios negalios žmonės, jiems tikrai reikia dėmesio, padėti judėti. Kai nėra darbuotojų, fiziškai nėra resursų visus užimti, prižiūrėti“, – teigia I. Širvinskaitė.
Socialinių paslaugų priežiūros departamento vadovas A. Masiulis įvairius pažeidimus socialinės globos įstaigose taip pat aiškina darbuotojų trūkumu.
„Įstaigos susiduria su socialinių darbuotojų, individualios priežiūros darbuotojų trūkumu. Būna bandymų kažkokiu būdu sutaupyti ir darbuotojams mokant kiek galima mažiau. (…) Jei darbuotojui vietoje penkių globotinų asmenų priskiriama 10, jis būna pervargęs, visai kitaip į žmogų žiūri“, – sako departamento vadovas.
Pasak A. Masiulio, užfiksavus pažeidimų neretai pastebima ir tai, kad įstaigos darbuotojai nėra išklausę privalomų mokymų.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.