Stamatis Moraitis, didžiąją savo suaugusio gyvenimo dalį praleidęs Niujorko priemiesčiuose ir Floridoje, susidūrė su niūria realybe. Vis dažniau kankinamas dusulio, vyras nebegalėjo užbaigti darbo dienos kaip anksčiau. Amerikiečių gydytojų diagnozė buvo negailestinga: nepagydomas plaučių vėžys ir vos keli mėnesiai gyvybės.
Su tokia prognoze, Stamatis priėmė skausmingą sprendimą: grįžti į gimtinę. Kartu su žmona Elpiniki jis susikrovė daiktus ir persikėlė į nuošalią Viduržemio jūros salą Ikariją. Ne tik dėl širdies ilgesio, bet ir pragmatiškos priežasties – laidotuvės Europoje buvo gerokai pigesnės, o mirtis Amerikoje būtų nuvariusi jo šeimą į dideles skolas. „Tegul mane palaidoja šalia šeimos, prie jūros, ten, kur mano artimiesiems tai kainuos tik kelis šimtus dolerių“, – mąstė jis.
Nepaprastas atsigavimas „Mėlynojoje zonoje“
Tačiau Ikarijos saloje, maždaug pusiaukelėje tarp Atėnų ir Turkijos, įvyko kai kas neįtikėtino. Stamatis to nežinojo, bet jis atsidūrė unikalioje vietoje – vienoje iš vadinamųjų „Mėlynųjų zonų“, pasaulio kampelių, kur įprasta gyventi iki 100 metų ir ilgiau.
Palengva vyras pajėgė vaikščioti vis daugiau. Į plaučius traukė gaivų jūros orą, grožėjosi skaidriu, mėlynu vandeniu. Jis vėl gėrė vyną ir bendravo su senais draugais. Atsiradus laisvo laiko, nusprendė imtis sodininkystės. Galiniame namo kieme Stamatis pradėjo sodinti vynuoges, nors gydytojai jam pranašavo, kad derliaus jis nesulauks. Mintis buvo, kad bent jau žmonai vynmedžiai primins apie jį. Tačiau jam pavyko paneigti visas medikų prognozes. Praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, o Stamatis tebebuvo gyvas. Jis valgė paties užaugintus vaisius ir daržoves, spaudė alyvuogių aliejų, gamino vyną.
„Tiesiog pamiršau numirti“
Ikarijos saloje apsilankęs rašytojas ir ilgaamžiškumo ekspertas Danas Buettneris paprašė Stamačio išduoti jo paslaptį.
Vyras tik gūžtelėjo pečiais ir su šypsena veide atsakė: „Nežinau! Manau, tiesiog pamiršau numirti.“
Niekas negali pasakyti, kaip tiksliai Stamatis apgavo plaučių vėžį ir paneigė gydytojų prognozes. Gali būti, kad vyras turėjo unikalių genetinių savybių, kurios apsaugojo nuo ligų progresavimo. Tačiau D. Buettneris yra įsitikinęs, kad reikšmingos įtakos gyvenimo trukmei turi aplinka – supantys žmonės, augalija, oras ir, žinoma, gyvenimo būdas. Jo cituojamas danų dvynių tyrimas rodo, kad genetika lemia tik apie 20–25 proc. mūsų ilgaamžiškumo.
„Jis sąmoningai nedarė nieko, kad taptų sveikesnis, – apie Stamatį sakė D. Buettneris. – Viskas, ką jis darė, tai pakeitė aplinką.“
Mėlynųjų zonų filosofija
D. Buettneris dabar siekia atkartoti Mėlynųjų zonų gyvenimo sąlygas, tokias kaip Ikarijos saloje, ir JAV. Nuo 2009 m. jis aktyviai dirba įvairiose vietovėse, pavyzdžiui, Alberto Lėjos miestelyje Minesotos valstijoje. Čia gerinami šaligatviai, tiesiami dviračių takai, skatinama vartoti daugiau sveiko, augalinio maisto. Taip pat puoselėjami socialiniai ryšiai ir grupiniai užsiėmimai – nuo savanoriškos veiklos iki sodininkystės ir bendruomeninių pasivaikščiojimų.
„Aš tikiu, kad Amerikos gyventojai nėra kalti, kad turi antsvorio ir nėra sveiki, – sakė D. Buettneris. – Manau, kad dažniausiai esame aplinkos aukos.“
Aktyvus gyvenimas iki pat pabaigos
Stamatis iki pat gyvenimo pabaigos išliko judrus, laipiojo kopėčiomis, kad galėtų skinti alyvuoges ir vynuoges. „Aš vis dar geriu vyną ir dirbu“, – sakė Stamatis BBC 2013 m. pradžioje, likus vos kelioms savaitėms iki mirties. Tuo metu jam buvo 98-eri.
„Nesu gydytojas, bet manau, kad vynas padėjo. Nieko daugiau nedariau, tik valgiau natūralų maistą ir žoleles bei gėriau tikrą vyną“, – smalsuoliams paaiškino Stamatis. Kasdieniai darbai jam suteikė tikslą. Jei norėjo gaminti maistą su alyvuogių aliejumi ar juo paskaninti salotas, neužteko tiesiog pasiimti butelio iš spintelės – reikėjo eiti į lauką ir išspausti alyvuoges. „Lengva ar ne, bet turiu tai padaryti“, – juokėsi vyras, patvirtindamas, kad gyvenimo prasmė slypi veiksme.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.