Skausmas – tai ne tik nemalonus pojūtis, bet ir sudėtingas, subjektyvus reiškinys, kurio negalima išmatuoti jokiomis medicininėmis priemonėmis. Santaros klinikų Skausmo medicinos centro vedėjas, gydytojas anesteziologas-reanimatologas Alfredas Vaitkus pabrėžia, kad skausmą nusakyti gali tik jį jaučiantis žmogus. Būtent dėl to medikai priversti pasitikėti paciento vertinimu ir nuolat ieškoti būdų geriau suprasti šį unikalų potyrį.
Reakcija į skausmą gali skirtis – pastebėta, kad rusvaplaukiai yra mažiau atsparūs skausmui ir specifiau reaguoja į anestetikus. Be to, auklėjimas taip pat turi įtakos: vaikai, mokomi nesiskųsti, suaugę linkę kentėti skausmą ilgiau.
Skausmas: kas tai ir kodėl jį jaučiame?
Apibrėžti skausmą sudėtinga, nes tai nėra lengvai apčiuopiama. Tačiau medikai sutaria, kad tai jutiminis ir emocinis žmogaus potyris, kaip atsakas į audinių sužalojimą. Jis gali būti nustatomas arba tik menamas, t. y., nejaučiant aiškios fizinės pažaidos.
Kai žmogus sako, kad jaučia skausmą, tai priimama kaip tiesa, nepaisant to, ar medicina geba nustatyti jo priežastį. Net ir moderniausi medicininiai tyrimai ne visada atskleidžia skausmo šaltinį – kartais pažeidimai yra itin maži ir sunkiai lokalizuojami. Be to, ne kiekvienas audinio pažeidimas sukelia skausmą, o lėtinės ligos ar su senėjimu susiję degeneraciniai pokyčiai taip pat gali būti skausmo priežastis.
Atskirai išskiriamas nociplastinis skausmas, kuriam esant įprasto audinių pažeidimo nėra. Šiuo atveju sutrinka skausmo potyrio reguliacija nervų sistemoje, todėl skausmas gali būti jaučiamas ir be akivaizdžios fizinės traumos.
Skausmo prigimtis: gyvybiškai svarbus išlikimo mechanizmas
Nors skausmas niekam nepatinka, tai yra evoliuciškai išsivystęs, gyvybiškai svarbus pojūtis. Jis veikia kaip apsauginė reakcija į bet kokį organizmui nepriimtiną išorės ar vidaus sutrikimą.
Skausmas pasiunčia signalą, kad kažkas negerai, ir verčia atkreipti dėmesį. Be šio gebėjimo žmogus patirtų daugybę pažeidimų, kurie liktų nepastebėti ir galėtų sukelti sunkių komplikacijų ar net mirtį.
Skausmo vertinimas ir bendravimo iššūkiai
Gydytojo A. Vaitkaus darbe skausmo įvertinimas yra vienas svarbiausių žingsnių sprendžiant paciento problemas. Tai visiškai subjektyvus reiškinys, kurio negalima perduoti kitam žmogui. Lygiai taip pat, kaip negalime išmatuoti kito žmogaus džiaugsmo ar liūdesio, skausmo intensyvumą galima nustatyti tik per bendravimą ir paciento savijautos apibūdinimą.
Medikai dažnai susiduria su bendravimo sunkumais, ypač su senyvo amžiaus pacientais, kurių pažintinės funkcijos ir klausa gali būti pablogėję. Kitas iššūkis – pacientų polinkis vietoje savijautos apibūdinimo pateikti tyrimų rezultatus, nors rentgeno nuotraukos ar magnetinio rezonanso aprašymai ne visada atspindi patiriamą skausmą. Skausmas ne visada susijęs su matomais pakitimais, todėl tiesioginis bendravimas ir paprasti klausimynai yra gyvybiškai svarbūs diagnozuojant ir gydant skausmą.
Specializuotas skausmo gydymas ir modernios priemonės
Skausmo gydymo priemonės apima platų spektrą – nuo vaistų iki chirurgijos. Nespecializuotą gydymą (vaistus nuo skausmo, šaltį, šilumą ar masažą) gali paskirti bet kuris gydytojas. Tačiau Skausmo medicinos centre taikomas specializuotas gydymas, apimantis išsamų skausmo sindromo įvertinimą ir individualų gydymo plano sudarymą.
Vienas išskirtinių metodų – minimaliai invazinės skausmo diagnozavimo ir gydymo procedūros. Naudojant adatą ar zondą, paveikiamos konkrečios kūno vietos, atsakingos už stiprų skausmą. Šios procedūros ne tik malšina skausmą, bet ir padeda tiksliau nustatyti jo šaltinį.
Nemažiau svarbi ir psichologinio skausmo valdymo praktika. Ji taikoma, kai vaistai ar kitos priemonės nepadeda. Pacientai mokomi savarankiškos skausmo kontrolės, relaksacijos būdų, keisti elgesį, susiformavusį dėl ilgalaikio skausmo. Taip pat, siekiant atkurti dėl lėtinio skausmo nukentėjusias funkcijas, itin svarbus judėjimas. Kineziterapijos specialistai moko taisyklingų judesių, pataria, kaip elgtis darbe ir kasdienėje veikloje.
Daugeliui pacientų, kurių skausmo priežasties pašalinti nebegalima, tikslas yra pagerinti gyvenimo kokybę su lėtiniu skausmu, palengvinant jo sukeliamas problemas, pavyzdžiui, sunkumą vaikščioti ar miego sutrikimus.
Vaistų vartojimo ypatumai Lietuvoje
Pastebima, kad Lietuvoje suvartojama gerokai daugiau raminamųjų ir migdomųjų vaistų nei Skandinavijos šalyse, net imtasi priemonių receptų klastojimui užkirsti kelią. Gydytojas A. Vaitkus atkreipia dėmesį į du kraštutinumus: kai kurie pacientai visiškai nevartoja rekomenduotų vaistų, tikėdamiesi greito efekto, nors daugeliui vaistų reikalingas ilgesnis gydymo kursas ir laipsniškas dozės didinimas. Kiti, atvirkščiai, perdozuoja vaistus, pavyzdžiui, nesteroidinius vaistus nuo uždegimo, vartodami trigubai ar net keturgubai didesnes dozes iš nevilties.
Kūno jautrumas skausmui ir dažniausi negalavimai
Audinių jautrumas skausmui priklauso nuo receptorių pobūdžio ir jų kiekio. Didesniu jautrumu pasižymi pirštų galiukai, kaktos sritis ir padų skliautai, o mažiau jautri yra nugara. Šis skirtumas susijęs su prisitaikymo ir apsauginėmis funkcijomis, pavyzdžiui, ragenos refleksas apsaugo akis nuo pažeidimų.
Įdomu, kad kai kurie audiniai, pavyzdžiui, poodinis riebalinis audinys, yra mažai jautrūs skausmui. Tai leidžia atlikti invazyvius chirurginius veiksmus su minimaliu diskomfortu, tačiau turi ir neigiamą pusę: uždegimai ar piktybinės ligos gali plisti nepastebėtos.
Apibendrinant, Lietuvoje dažniausiai skundžiamasi galvos, sąnarių ir nugaros skausmais. Pastarieji du ypač aktualūs senėjančioje visuomenėje ir yra susiję su sėdimuoju gyvenimo būdu bei fizinio aktyvumo stygiumi. Žmogaus kūnas, ypač sąnariai ir stuburas, yra pritaikyti judėti, o judėjimo trūkumas prisideda prie skausmo atsiradimo.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.