Kepenys atsakingos už daugelį skirtingų organizmo funkcijų, dėl šios priežasties yra vadinamos „organizmo laboratorija“, kurioje gaminama tai, kas mums reikalinga, ir neutralizuojama tai, kas kenkia“, – pasakoja gydytojas R. Vincevičius.
Pavyzdžiui, kepenų gaminama tulžis dalyvauja riebalų virškinime, sintetina žmogui reikalingus baltymus, riebalus, angliavandenius. Taip pat čia kaupiamos geležies, vario, kitų mikroelementų ir įvairių vitaminų atsargos bei sintetinamas vitaminas A. Be to, šis organas dalyvauja palaikant vienodą gliukozės kiekį kraujyje. Kepenys atlieka ir dar vieną labai svarbią funkciją – skaido įvairias toksines medžiagas, vaistus ir alkoholį.
Kepenų suriebėjimas – šių laikų rykštė
Kepenų suriebėjimas – tai riebalų kaupimasis kepenų ląstelėse, dėl kurio šios praranda savo pagrindines funkcijas, todėl lėtėja toksinų skaidymas, reikalingų medžiagų – vitaminų, baltymų ir tulžies – gamyba, trinka virškinimas.
Būtent nesaikingas alkoholio vartojimas yra dažniausiai diagnozuojama kepenų suriebėjimo priežastis (70–85 proc. atvejų) ir ne visada dideliais kiekiais. Taip pat šiai būklei įtakos turi didelis riebalų, pridėtinio cukraus ir greitųjų angliavandenių vartojimas bei mažas fizinis aktyvumas. Gydytojas R. Vincevičius pasakoja, kad savo darbinėje praktikoje, atlikdamas echoskopinį pilvo organų ištyrimą, suriebėjusias kepenis mato vis dažniau.
„Dažnai kreipiasi žmonės, turintys viršsvorio ir galvojantys, kad jiems sutrikusi medžiagų apykaita. Jie negali pakankamai judėti dėl sąnarių ar nugaros skausmų, todėl vartoja daug medikamentų, kurie ir kenkia jų sveikatai. Visgi, dažniausiai pirminė priežastis yra nesaikingas riebalų, ypač transriebalų, maisto produktų su gausiu cukraus bei kitų angliavandenių kiekiu, vartojimas, taip pat alkoholis“, – dalinasi gydytojas.
Pavojaus signalai: kada reikėtų sunerimti?
Diagnozuoti šią būklę nėra taip paprasta, nes jos pradžioje nepasireiškia jokie simptomai – ne veltui sakoma, kad kepenų neskauda. Tik ligai progresuojant atsiranda pirmieji požymiai, kurių negalima praleisti pro akis – jie nebūtinai išduos kepenų suriebėjimą, tačiau apsilankyti pas gydytoją yra būtina.
„Riebėjant kepenims jos pamažu didėja, blogėja jų funkcija, todėl vėliau gali pasireikšti tokie simptomai kaip nemalonus sunkumo jausmas po dešiniu šonkaulių lanku, blogiau virškinamas riebus maistas“, – pasakoja šeimos gydytojas.
Dėl simptomų nebuvimo ankstyvose stadijose dažnai kepenų suriebėjimas aptinkamas atsitiktinai, atliekant pilvo organų ultragarsinį ištyrimą, arba tikslingai tiriant pacientus, turinčius metabolinį sindromą, pasireiškiantį pilviniu nutukimu, trigliceridų ir gliukozės kraujyje padidėjimu bei aukštesniu arteriniu kraujo spaudimu. Taip pat tuos, kurie serga cukriniu diabetu arba turi padidėjusį cholesterolio ir kepenų fermentų kiekį kraujyje.
Gydymo būdas ir gyvenimo būdo pokyčiai
Diagnozavus kepenų suriebėjimą svarbu kreiptis į šeimos gydytoją ir nustatyti negalavimo priežastį. Tada skiriamas tikslingas gydymas, kuris parenkamas atsižvelgiant ir į gretutines paciento ligas – cukrinį diabetą, podagrą, cholesterolio padidėjimą ar nutukimą. Dažniausiai pacientams skiriamas nemedikamentinis gydymas – gyvenimo būdo pokyčiai, kurie padeda kovoti su šia būkle.
„Gydymo būdai pacientams dažniausiai yra nelengvi, nes reikia keisti patį gyvenimo būdą – pasirūpinti sveikesne mityba, mažinti kūno svorį, atsisakyti žalingų įpročių, didinti fizinį aktyvumą – mažiausiai 30–40 minučių per dieną vaikščioti, mankštintis, plaukioti, važinėti dviračiu“, – aiškina šeimos gydytojas.
Turintiems sąnarių ar stuburo patologijų ar kitų gretutinių ligų, apsunkinančių judėjimą ir aktyvumą, R. Vincevičius pataria pasikonsultuoti su fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoju bei kineziterapeutu. Taip pat pacientams būtina vartoti trūkstamus mikroelementus ir vitaminus. Sveikimo procesą spartina ir kepenų žalojimą stabdo hepatoprotektorių vartojimas, veiksmingas ir protarpinis badavimas ar pasninkavimas. Visgi, net pakeitus gyvenimo būdą, nereikėtų tikėtis greitų pokyčių.
„Kepenų suriebėjimas atsiranda ne per vieną ar dvi dienas, todėl ir gydymas yra ilgalaikis procesas, reikalaujantis pastangų iš paciento. „Stebuklingos piliulės“ ar „kelių dienų detokso programos“, po kurių rytojaus dieną būsite sveikas, deja, nėra“, – sako Rimgaudas Vincevičius.
Prevencija ir ilgalaikė kepenų sveikata
Nors keisti gyvenimo būdą nelengva, tačiau būtina – kitu atveju ši būklė gali sparčiai blogėti. Dažniausia kepenų suriebėjimo komplikacija – kepenų cirozė, o vėliau gali vystytis ir kepenų vėžys.
Vis dėlto, geriausia sveikata pasirūpinti iš anksto ir laiku užkirsti kelią kepenų problemoms. Pasak šeimos gydytojo R. Vincevičiaus, tai padaryti padės alkoholio atsisakymas arba labai sumažintas jo kiekis ir kuo rečiau vartojamas riebus, ypač gyvulinės kilmės, maistas. Saiko nereikėtų pamiršti ir renkantis pieno produktus – derėtų riboti grietinę, įvairius sūrius, varškę, ledus ir majonezą.
„Vertėtų į savo mitybos racioną įtraukti geros kokybės alyvuogių ar linų sėmenų aliejų. Pakankamas žuvies, daržovių, riešutų, sėklų ir grikių vartojimas padeda apsaugoti kepenis ir palaikyti normalią jų funkciją“, – patarimais dalijasi gydytojas.
Taip pat R. Vincevičius pažymi, kad labai svarbu profilaktiškai tikrintis sveikatą, atlikti reikalingus tyrimus ir rūpintis savo kūnu. Juk žmogus turi tik vieną kūną, kuriam susidėvėjus atsarginių dalių gauti nepavyks. Dėl šios priežasties, rūpintis sveikata reikėtų ne tik jai sušlubavus, bet ir nesiskundžiant jokiomis problemomis.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.