Vilniaus universiteto istorikas Antanas Terleckas, rašydamas apie kolūkių kūrimą sovietinėje Lietuvoje, išsikėlė tikslą rasti tinkamus žodžius, kurie tiksliai apibūdintų šį tragišką istorijos laikotarpį. Pasak jo, įprastas pasakymas „kolektyvizacija“ neatskleidžia tikrosios įvykių esmės.
„Net įvykus apsivalymui, dekolektyvizacijai, mūsų sąmonėse liko ženklų ir sunkiai sekėsi įvardyti, kas vyko. Mums labiau sekėsi papasakoti apie tremtis, Sibirą, represijas, su kuo, beje, kolektyvizacija smarkiai siejasi. Bet mums trūko žodžių“, – teigė A. Terleckas, pristatydamas savo monografiją „Šiferio byla“.
Kolektyvizacija – užvaldymas ir nužmoginimas
Kaip pastebėjo apžvalgininkas Rimvydas Valatka, sovietmečiu buvo bandyta pašiepti kolektyvinius ūkius, bet tie bandymai neprigijo. Istorikas Norbertas Černiauskas atkreipė dėmesį, kad A. Terlecko darbas keičia nusistovėjusį požiūrį į šį Sovietų Sąjungos eksperimentą, kurio metu privatus ūkininkų turtas buvo nusavinamas, o žmonės priversti dirbti bendruose ūkiuose.
„Anksčiau skaitydamas apie kolektyvizaciją, matydavau naratyvą, kad buvo sunkūs laikai, jie praėjo. Tai nesąmoninga reforma, stalinizmas, bet reikėjo išgyventi, tai duotybė. O pas tave [vadinama] – eksperimentas, užvaldymas ir nužmoginimas“, – knygos pristatyme kalbėjo N. Černiauskas.
A. Terleckas siekė aprašyti kolektyvizaciją vengdamas sovietinės sistemos žodyno. Pasak jo, pats terminas „kolektyvizacija“ yra ribotas, nes jį sieja su kolektyvo kūrimu, o ne su tikraja prigimtimi. Jis pabrėžė, kad sąvokos, tokios kaip „buožė“, kurios iki šiol vartojamos kalbant apie sovietmetį, yra „nuodijančios“, nes jos neatskleidžia tikrosios istorinės prasmės laisvos visuomenės kalboje.
„Man norėjosi kalbėti žodžiais, nusakančiais procesų prasmę laisvos visuomenės kalboje“, – sakė istorikas. Jis kolektyvinių ūkių esme vadina „užvaldymą ir naikinimą“, kuris apėmė ne tik ūkį, bet ir žmonių įpročius, mąstymą, fizinę erdvę bei kraštovaizdį. „Esmė yra užvaldymas, kad iš žmonių būtų atimta autonomija, teisė spręsti, ką ir kaip jie nori auginti, kaip giliai kasti į žemę bulves“, – apibendrino autorius.
Baimė ir naujoji baudžiava
Knyga nagrinėja ne tik okupacijos metais vykusią reformą, bet ir kolektyvinių ūkių atsiradimą 1917 m. sovietų Rusijoje, gyvenimą Lietuvoje pirmosios sovietų ir vokiečių okupacijos metais. A. Terleckas teigia, kad norint vykdyti kolektyvizaciją, pirmiausia reikia suardyti visuomenę, kad nekiltų pasipriešinimas ir ji lengviau paklustų.
„Kad vykdytum kolektyvizaciją, iš pradžių reikia išardyti visuomenę, kad nekiltų jos pasipriešinimas, kad ji lengviau paklustų. Nes ant 1940 metų „paskutinės Lietuvos vasaros“ visuomenės kolchozo lengvai neužmausi, reikia ardyti ir fiziškai naikinti“, – aiškino istorikas.
Kolektyvizacija Baltijos valstybėse prasidėjo 1947 metais, ir gyventojai jai smarkiai priešinosi, nepaisant sovietinės valdžios raginimų. „Žmonės paniškai bijojo kolchozų, nežinojo, kas tai yra (…). Bolševikai tai kategoriškai neigė. Liaudies Seime išstoja komisaras ir sako: netikėkite, kad kažkas iš jūsų atims žemę. Yra gandų, kad mes ir vaikus atimsime“, – citavo A. Terleckas. Šiam procesui ypač priešinosi ir partizanai.
„Žmonėms kyla asociacija, kad tai naujoji baudžiava. Man atrodo, kad kolektyvizacija yra kur kas modernesnė baudžiavos forma“, – knygos pristatyme kalbėjo istorikas.
Istorijos paraštėse: gyvulių kančios ir individo perspektyva
Nagrinėdamas kolektyvizacijos politiką, A. Terleckas vengė statistikos, kuri, anot jo, nebuvo patikima. Jis siekė suprasti ūkininkų, darbininkų, individualaus žmogaus perspektyvą. Knyga prasideda epizodu apie Molėtų rajone vykusią reviziją kolūkyje, kurioje trūksta grūdų ir medžiagų, tokių kaip šiferis. Vienas iš išskirtinių šaltinių – Rokiškio rajono kolūkio darbininko Juozo Guzevičiaus darbo dienoraštis, fiksavęs kasdienius darbus.
„Kolchoznikas eina ir raportuoja, ką per dieną nudirbo – nieko daugiau. Bet net ir tokiame dienoraštyje galima pamatyti tokių dalykų, pavyzdžiui, kad tai vis dar giliai tikintis žmogus. Vis tiek jis užsirašo: šiandien Visų Šventų diena, taškas. Nėjo į darbą, nes šventė“, – pastebėjo A. Terleckas.
Istorikas N. Černiauskas atkreipė dėmesį ir į knygoje skirtą dėmesį gyvuliams, aprašant jų kančias ir apleidimą kolūkiuose. Pasak A. Terlecko, tai ne atsitiktinumas: „Yra pasakymas, kad valstiečiai yra nebyli istorijos dauguma, kad jų visada didžiausias sluoksnis, bet istorikams nedaug palieka; nerašo dienoraščių, retai rašo laiškus, jie retai pasiekia archyvus. Su gyvuliais dar sudėtingiau, jie visai nieko nerašo. Bet jiems ši reforma buvo labai bjaurus dalykas. Man buvo įdomu, ką įmanoma pasakyti apie šį procesą (…) Kai kalbame apie kolektyvizaciją, kalbame apie žmones, visuomenę, bet kolektyvizacija buvo kur kas platesnis fenomenas, todėl apie tuos vargšus gyvulius man buvo svarbu parašyti.“
Sveikauk.lt portalo redaktorė.