Daugelis iš mūsų mėgsta gardžiuotis jūros gėrybėmis, tačiau ar susimąstome, kokios nematomos grėsmės gali slypėti net pačiuose populiariausiuose patiekaluose? Vienas tokių – gyvsidabris, metalas, kuris, nors ir pasižymi unikaliomis savybėmis, tam tikromis formomis gali tapti rimtu sveikatos priešu. Gilinamės į gyvsidabrio poveikį, jo plitimą ir istorinius perspėjimus.
Gyvsidabrio mitai ir tikrovė: ne visas gyvsidabris vienodai pavojingas
Knygoje „Toksikologo užrašai“ gydytojas R. Badaras pasakoja apie netikėtą situaciją, kai Ukmergės teismo pastate aptikus gyvsidabrio, visuomenėje kilo panika dėl apsinuodijimo. Vis dėlto, pasak toksikologo, skystas gyvsidabris, patekęs į žmogaus virškinamąjį traktą, dažniausiai negali padaryti didelės žalos. Pavyzdžiui, jis yra matęs rentgeno nuotrauką vyro, netyčia prarijusio termometro gyvsidabrio stulpelį: metalo rutuliukai žarnyne atrodė lyg karoliai, tačiau nieko blogo neatsitiko.
Tai rodo, kad nurytas gyvsidabris ne visada yra pavojingas, tačiau kur kas toksiškesni yra organiniai gyvsidabrio junginiai. Būtent jie kelia didžiausią grėsmę.
Istorinė perspektyva ir poveikis žmogui
Gyvsidabris – vienas seniausiai pasaulyje naudojamų metalų, pasižymintis gebėjimu tirpinti kitus metalus ir sudaryti amalgamas, kurios buvo naudojamos tauriųjų metalų išgavimui. Tačiau su jo naudojimu atsirado ir profesinio apsinuodijimo atvejų. Pirmieji faktai aprašyti Anglijoje, kur kepurininkai, veldami vilną, naudojo toksišką gyvsidabrio druską – sublimatą.
Dar XIX amžiuje prancūzų neurologas Jeanas Martinas Charcot (1825–1893) išsamiai aprašė, kaip gyvsidabris veikia centrinę nervų sistemą. Šis metalas gali būti ir vadinamosios rožinės ligos, pasireiškiančios kraujotakos sutrikimais smulkiausiose kraujagyslėse, priežastis. Sergant šia liga, delnai, plaštakos, pėdos, skruostai ir nosis įgauna rausvą atspalvį, o žmogus gali tapti vangus ir užmigti letargo miegu.
Didžiausia grėsmė: organiniai gyvsidabrio junginiai jūros gėrybėse
Dažnai manoma, kad gyvsidabrio pavojus slypi dantų plombose, tačiau amalgamoje naudojamas gyvsidabris yra netirpiame junginyje ir sveikatai įtakos neturi.
Didžiausia problema kyla, kai gyvsidabris jungiasi su baltymais, keisdamas jų savybes ir potencialiai sukeldamas genų defektus. Neįtikėtina, tačiau pagrindinis gyvsidabrio taršos šaltinis, patenkantis į žmogaus organizmą, yra stambios jūrų žuvys: rykliai, kardžuvės ir tunai.
Minamatos ligos pamokos: įspėjamasis signalas iš praeities
Apsinuodijimas gyvsidabrio junginiais visame pasaulyje žinomas kaip Minamatos liga. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje Japonijos žvejų kaimelyje Minamatoje, Kiūšiū salos vakariniame krante, žmonės ėmė sirgti paslaptinga liga. Šalia esantis fabrikas, gaminęs acetaldehidą, gamybines nuotekas, kuriose buvo gyvsidabrio oksido, pylė tiesiai į jūrą. Ten neorganinis gyvsidabris, veikiamas bakterijų, virto organiniu metilo gyvsidabriu, kuris pateko į planktoną, o per jį – į žuvų raumenis.
Apnuodytas žuvis vartojo vietiniai gyventojai. Jiems sutrikdavo inkstų veikla, kildavo įvairių nervų sistemos negalavimų. Ši liga ypač pavojinga nėščiosioms ir jų įsčiose besivystantiems vaisiams, nes organiniai gyvsidabrio junginiai tirpsta riebaluose ir lengvai prasiskverbia pro placentą.
JAV fotografas Eugene’as Smithas, apsilankęs Minamatoje 1971 metais, vienas pirmųjų pradėjo fiksuoti aplinkos teršimo pasekmes Japonijoje. Jo nuotraukos, už kurias 1972 metais buvo apdovanotas už fotoreportažą „Mirties srautas iš vamzdžio“ („Death Flow from the Pipe“), atskleidė pasauliui tragišką gyvsidabrio taršos poveikį.
Gyvsidabris jūros gėrybėse: ne tik Japonijos problema
Deja, gyvsidabrio problema neapsiriboja vien Japonijos jūromis. Šiaurės Atlanto ir Viduržemio jūros tyrimai patvirtino, kad moliuskai, austrės ir ypač žuvys kaupia gyvsidabrį. Kai kurių plėšriųjų jūrų žuvų, tokių kaip tunai, kardžuvės ir skumbrės, raumenyse aptinkama itin daug metilo gyvsidabrio, kuris gali viršyti užterštame vandenyje esantį kiekį net 3 tūkstančius kartų.
Europos maisto saugos tarnyba yra ne kartą įspėjusi, kad metilo gyvsidabris yra ypač pavojingas mažų vaikų ir vaisiaus nervų sistemos raidai. Dėl šios priežasties, nors jūros gėrybės yra vertingos mitybos dalis, svarbu būti atidiems ir saikingai vartoti dideles plėšriąsias žuvis, ypač besilaukiančioms moterims ir vaikams.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.