Daugybė žmonių miršta taip ir neprabilę apie mirtį su artimaisiais, palikdami neišsakytus žodžius ir neišspręstus klausimus. Nors ši tema daugelio vengiama, psichologai pabrėžia, kad atviras pokalbis apie mirtį gali suteikti ramybės tiek sergančiajam, tiek jo artimiesiems. Svarbiausia – ne tik žodžiai, bet ir buvimas šalia, išklausymas bei gebėjimas pripažinti savo jausmus.
Atsisveikinimo ramybė per atvirą pokalbį
Psichologės, socialinių mokslų daktarės Alionos Šalaj vyras Dainius, susirgęs reta vėžio forma, mirė prieš beveik pusantrų metų. Sudėtingu laikotarpiu atviras pokalbis su vyru suteikė ramybės ir užbaigto atsisveikinimo jausmą.
„Man dėl nieko negaila. Neliko ir iš mano, ir iš jo pusės kažko nepasakyto. Tiek praktinių dalykų, tiek tokių atsiprašymų dėl kažko, kas buvo mūsų santykiuose, ko būtų norėjęs, kas jam svarbu. Jautėmės vienas kitam viską pasakę. Gedėjimo laikotarpiu, manau, man tai tikrai padeda“, – sako A. Šalaj.
A. Šalaj atskleidžia, kad sužinojusi apie ligos diagnozę ryžosi atvirai pasikalbėti apie ateitį, įskaitant praktinius finansinius klausimus, kas suteikė jai emocinės ir praktinės ramybės.
„Niekas neplanuoja šitų dalykų, bet man reikėjo pakalbėti, kaip reikės tvarkytis. Sakau: „Dainiau, tai kaip darysim? Rašom testamentą?“ Aš labai atsargiai apie tai užsiminiau. Mačiau, kad kaip ir supranta, jog reikia apie tai pakalbėti, bet kol tą žinią suvirškino. Tada sako: „Gerai, parašysim“, – pasakoja A. Šalaj.
Buvimo šalia svarba ir tylos siena
Vilniaus Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso savanorė, masažuotoja Danutė, netekusi dukros, teigia, kad svarbiausia – buvimas kartu. „Reikia kalbėti ir per ašaras, ir be ašarų. Reikia šypsotis, jeigu tik yra ta geresnė minutė, tiesiog suteikti vilties tam žmogui. Kiekviena gyvenimo minutė yra brangi.
Svarbiausia pabūti kartu“, – pažymi Danutė, tačiau pabrėžia, kad apie pačią ligą kalbėti nereikia, nes sergantys patys tai žino.
Panašią nuomonę išsako ir slaugytoja iš Želvos Janina Meilūnienė, dirbanti senelių namuose. „Jie apie mirtį nekalba. Sako, kad nori greičiau numirti, bet kai tik atsigula ant patalo, apie akistatą su mirtimi negalvoja, klausia, ar išgėrus vaistų jiems bus geriau. Manau, taip yra todėl, kad jie nori gyventi“, – pasakoja J. Meilūnienė.
Atvirumas skaudina mažiau nei vengimas
Psichologė Eglė Urbutienė tvirtina, kad mirties temos vengimas skaudina labiau nei pats pokalbis. Net nežinant ką pasakyti, svarbu pripažinti savo jausmus ir atvirai žengti žingsnį link artimojo.
„Man atrodo, kad pirmas impulsas turėtų būti pajausti, įvardinti sau, kaip aš jaučiuosi, ir tada žengti pirmą atvirą žingsnį link to žmogaus. O kokie žodžiai, visiškai nesvarbu. Svarbu yra ne žodžiai, o kaip žmogus su mumis jaučiasi“, – sako E. Urbutienė.
Psichologė-psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė priduria, kad svarbu padėti mirštančiam artimajam priimti tikrovę, o ne saugoti jį nuo skausmo. „Psichika veikia labai sveikai – dažnai, susidūrus su mirtina liga ar su pačia mirtimi, jeigu žmogus nepasiruošęs priimti to fakto, veikia neigimas. Bet tada nereikia to bijoti“, – teigia J. Dapkevičienė.
Leiskite išgyventi skausmą ir užduokite „sunkius“ klausimus
Kalbantis su sunkiai sergančiu artimuoju, psichologė J. Dapkevičienė pataria rodyti atvirumą, būti pasiruošusiam išklausyti ir leisti jam išgyventi savo skausmą. „Jeigu mes maskuosime ir meluosime, viduje jis vis tiek visa tai išgyvens. Mes jam kursime teatrą – ne gyvenimą jis gyvens, bet mūsų dekoracijų pasaulyje, ir toliau suksis neigime“, – perspėja ji. Svarbu gerbti žmogaus pasirinkimą nekalbėti tam tikromis temomis, tačiau visada palikti atviras duris ateities pokalbiams: „Jeigu tu persigalvojai ir norėtum grįžti prie šitos temos, aš esu čia ir esu pasiruošusi išklausyti.“
E. Urbutienė atkreipia dėmesį, kad atsisveikinimo procesas gali vykti ir be žodžių, pavyzdžiui, per kūrybą ar dovanas. Tačiau ji pabrėžia, kad nereikėtų bijoti užduoti ir „sunkių“ klausimų, pavyzdžiui, apie laidotuves. „Mes gąsdinamės tokių klausimų, bet jie yra labai normalūs, žmogiški klausimai ir kartais taip atveriama erdvė tam žmogui prabilti apie šiuos dalykus“, – aiškina E. Urbutienė, pridurdama, kad artimiesiems, slaugantiems sergančiuosius, taip pat būtina psichologinė pagalba.
Kartėlis sunkina paskutinį atsisveikinimą
Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso direktorės pavaduotoja Aneta Gurnevič akcentuoja susitaikymo svarbą. „Žmonės labai sąmoningai supranta laiko vertę, jog antros galimybės nebus – jeigu žmogus sunkiai serga, reikia reaguoti čia ir dabar“, – pažymi A. Gurnevič.
Slaugytojos iš Stokholmo Živilės Amayos Viskontaitės patyrimu, sunkiausiai išeina tie, kurie turi daug neišspręstų nuoskaudų. „Sunkiausiai miršta žmonės, kurie kažko labai gailisi ir negali sau ar kitiems žmonėms atleisti. Tie žmonės dažniausiai miršta su nerimu, be susitaikymo – jie rėkia, šaukia, draskosi. Jiems reikia daug raminimo, priežiūros, buvimo šalia. Kartėlis juos ėda iki paskutinės minutės“, – pasakoja slaugytoja. Tuo tarpu tie, kurie sugeba susitaikyti, išeina ramiau, atleidę ir pabaigę žemiškus reikalus.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.