Kur pasirodo vadinamasis rusų pasaulis, prasideda civilizacijos nuosmukis, sako istorikas Arūnas Bubnys. Pačiu šiurpiausiu būdu tai teko patirti Karaliaučiaus kraštui, kai 1944 metų rudenį per jį žengė sovietinė armija, pakeliui naikindama ne tik teisėtą taikinį – nacių karines grupuotes, bet ir civilius – motinas, vaikus, senelius, net naminius gyvulius ir žvėris. Visa tai baigėsi Mažosios Lietuvos etnocidu – senųjų gyventojų iškeldinimu ir pakeitimu atkilėliais rusakalbiais kolonistais.
„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada.“ Tegul rašytojo Alvydo Šlepiko žodžiai bus šios publikacijos epigrafas.
Praėjusių metų spalio 16-ąją, Mažosios Lietuvos genocido atminimo dieną, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovas istorikas dr. Arūnas Bubnys Klaipėdoje skaitė pranešimą „Sovietų nusikaltimai Rytų Prūsijoje 1944‒1946 metais“. O šiuo metu Valstybės pažinimo centre veikia paroda „Vilko vaikai (vokietukai): užmiršta Antrojo pasaulinio karo vaikų istorija“.
Sumanęs nuodugniau pasidomėti vokietukų tema pagalvojau, kad ji labiau atsiskleistų, jei pirma aprašysiu priežastis, lėmusias „vilko vaikų“ radimąsi: nacistinę Vokietiją nugalėjusių Sovietų Sąjungos terorą Rytų Prūsijoje, Mažosios Lietuvos genocidą. Apie tai ir kalbėjomės su istoriku dr. Arūnu Bubniu.
Vakarų trauka
1944 metų vasarą sovietai pradėjo „Bagrationo“ (Piotras Bagrationas, rusų generolas, pasižymėjęs 1812 m. kare su Prancūzija) karinę operaciją Baltarusijoje ir netrukus jiems pavyko pasistūmėti kelis šimtus kilometrų į vakarus, užimti didesnę Lietuvos teritorijos dalį. Likusi dalis – Žemaitija – „išvaduojama“ rudenį, o Klaipėda paimama tik 1945 metų sausio pabaigoje.
Pasak A. Bubnio, beveik visi Klaipėdos miesto ir krašto gyventojai, vokiečiai ir lietuviai, jau anksčiau buvo pasitraukę į Rytprūsius.
„Užėmę Klaipėdą, rusai registravo vietinius ir užfiksavo vos 20 žmonių.
Pusantro šimto tūkst. gyventojų miestas buvo visiškai ištuštėjęs. Prieš tai lietuvius iš Tauragės, Raseinių, Jurbarko apskričių vokiečiai mobilizavo ir evakavo į Rytų Prūsiją kasti apkasų, ręsti įtvirtinimų. Tad dalis traukėsi savo noru, dalis – priverstinai“, – pasakoja istorikas.
„Artėjančią katastrofą dar paskutinėmis 1944-ųjų birželio dienomis pranašavo duslūs, vos girdimi smūgiai, kurie tarsi tolimo drebėjimo atgarsiai suvirpindavo saulės įkaitintą žemę. O paskui visus kelius susyk užplūdo pabėgėliai iš Lietuvos, per laukus, apsunkusius nuo derliaus, traukė palaidi galvijai, genami tos pačios nenumaldomos traukos į vakarus“, – rašė tuo metu Įsrutyje (Insterburg, dab. Černiachovskas) gyvenęs gydytojas, Karaliaučiaus karo ligoninės vadovas Hansas von Lehndorffas („Rytų Prūsijos dienoraštis“, 2021, leidykla „Briedis“). Jo motina netrukus buvo sušaudyta raudonarmiečių, o pusbrolis pakartas nacių kaip vienas liepos 20-osios pasikėsinimo į Hitlerį dalyvių.
Spalio 16-ąją sovietai įsiveržė į Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštą. Tada ir prasidėjo Mažosios Lietuvos ir Rytų Prūsijos tragedija, pasak A. Bubnio, lydima daugybės sisteminio smurto aktų.
„Spalio 16-oji dabar laikoma sovietinio teroro Rytprūsiuose ir Mažojoje Lietuvoje pradžia. Ne veltui tą dieną Seimas įtraukė į atmintinų datų sąrašą ir oficialiai paskelbė Mažosios Lietuvos genocido diena“, – sako istorikas.
Jo teigimu, raudonarmiečiai buvo pradėję siautėti dar Lietuvos teritorijoje – plėšikauti, prievartauti moteris. „Tada jau pats Antanas Sniečkus, Lietuvos kompartijos pirmasis sekretorius, rašė skundus Maskvai priekaištaudamas, kodėl išvaduotojai taip elgiasi su išvaduotu krašto gyventojais. Regis, tai turėjo reikšmės“, – teigia A. Bubnys.
„Fašistinio žvėries urve“
Terorui Rytprūsiuose propagandiniu ir ideologiniu požiūriu buvo ruoštasi iš anksto. Kariuomenės eiliniams ir kartu su jais slenkančiai masei šimtatūkstantiniais tiražais dalyti žymaus sovietų propagandininko rašytojo Iljos Erenburgo, tarnavusio 3-iojo Baltarusijos fronto štabe, atsišaukimai. Juose raginta be gailesčio žudyti Rytprūsių gyventojus, prievartauti jų moteris – „sulaužyti jų germanišką pasididžiavimą“:
„Nėra nieko, kas vokiečiuos būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai.“ Šie taip ir darė.
Sovietų sąmonėje Rytų Prūsija įkūnijo didžiausią priešą, kuriam būtina atkeršyti už vokiečių nusikaltimus Sovietų Sąjungoje. Pasak Bubnio, Karaliaučiaus kraštas laikytas vokiško militarizmo tvirtove.
„Galvota, kad čia yra pats stipriausias vokiškojo nacionalizmo branduolys. Todėl vietinius būtina naikinti be pasigailėjimo. Juk Vokietijos žemių suvienijimo ir agresyvaus karingumo iniciatyva kilo būtent iš Prūsijos. Mažytė kunigaikštystė po truputį augo, susijungė su Brandenburgo žeme. Po sėkmingo 1871 metų karo su Prancūzija Prūsija suvienijo Vokietiją, taip atsirado Vokietijos imperija – Antrasis reichas. Per Pirmąjį pasaulinį karą Vokietija sutriuškino Aleksandro Samsonovo armiją prie Tanenbergo. Matyt, gėdingas pralaimėjimas rusų atmintyje paliko žymę, kad būtent šis kraštas yra pats basiausias, karingiausias ir jį žūtbūt reikia sunaikinti“, – svarsto istorikas.
Neapykantą ir žvėriškus karių instinktus kurstė ir neseni atradimai Lenkijos teritorijoje. Užėmę Maidaneko konclagerį, paskui Aušvicą, Treblinką, rusai pamatė, kokius nusikaltimus, ypač žydų atžvilgiu, vykdė naciai.
„Tad keršto motyvas buvo svarbus ne tik kariuomenės vadams, bet ir eiliniams kareiviams, kurių ne vienas per karą neteko savo artimųjų“, – teigia pašnekovas.
Sovietų teroras
Pirmasis sovietų teroro aktas nuskambėjo net tarptautiniu mastu. 1944 metų spalio 21 dieną Raudonoji armija užėmė Nemerkiemį (Nemmersdorf, dab. Majakovskojė) į pietus nuo Gumbinės (Gumbinnen, dab. Gusevas) ir surengė sadistines gyventojų skerdynes. Po kelių dienų vokiečiai sėkmingai kontratakavo, susigrąžino miestą ir išvydo sovietų antpuolio padarinius: buvo nužudytos 72 moterys, o nusikaltimą matę prancūzų karo belaisviai – sušaudyti, kad neliktų įvykio liudininkų.
Anot A. Bubnio, vokiečiai sukvietė savo ir užsienio šalių korespondentus, skerdynių vaizdai pasklido Vokietijos ir pasaulio spaudoje. Tarptautinė gydytojų komisija nustatė, kad buvo išprievartautos net 8–12 metų mergaitės ir 84 metų senutė. Jai kareivišku kastuvėliu dar buvo nukirsta pusė galvos.
Sovietų aukos Rytprūsių gyvenvietėse buvo nukryžiuojamos, kapojamos į gabalus, smaigstomos durtuvais, sušaudomos. Kai kurias rusai prikaldavo prie durų. Vienos fermos arklidėse buvo rasti šeši apdeginti skeletai, netoli gulėjo išprievartauta moteris. „Ji buvo daug kartų išžaginta (tai liudijo kraujavimas iš vaginos) ir nušauta į galvą ir pilvą. Šalia gulėjo kita taip pat nukankinta moteris“, – vardija istorikas.
Tokių piktadarybių kaip Nemerkiemyje paliudyta ir daugiau. Suprantama, liudijimai niekaip neatskleidžia tikrojo nusikaltimų masto. 1945 metų vasarį sovietų kariai siautėjo Karaliaučiaus priemiestyje Metgetuose (Metgethen, dab. Aleksandro Kosmodemjanskio vardo kaimas): moterims buvo nupjautos krūtys, soduose kai kurios rastos pakabintos medžiuose žemyn galva. 32 vietinius civilius rusai suvarė į aptvertą teniso aikštyną ir visus susprogdino. Per mažiau nei mėnesį sovietai žiauriai išžudė, skirtingų šaltinių duomenimis, apie 3000 Metgetų gyventojų vokiečių ir ukrainiečių pabėgėlių, daugiausia moterų ir vaikų.
„Kitose vietovėse moterims buvo subadytos genitalijos, perpjauti pilvai. Pasitaikė atvejų, kai jos buvo pririšamos už kojų prie automobilių ir, važiuojant į skirtingas puses, perplėšiamos pusiau“, – sovietų barbarybes vardija istorikas.
Gros Heidekrugo bažnyčioje viena moteris buvo prikalta prie kryžiaus, jai iš kairės ir dešinės pakarti vokiečių kareiviai. Šilmeišeinėje ties Heydekrugu (dab. Šilutė) sodyboje rasti penki vaikai prie stalo prikaltais liežuviais.
„Noištetine (dab. Ščecinekas, Lenkija) Brazilijos pilietė Leonora Cavoa matė, kaip geležies liejykloje raudonarmiečių prižiūrimi ir vadovaujami lenkai kartu su rusais vienai merginai plėšė mėsą nuo šonkaulių žaginimo metu, krūtis pjaustė peiliais ir pjūklu. Viena moteris buvo perpjauta, į jos kūną mėginta supilti automobilių alyvos ir padegti. Kitai buvo sukištas geležinis strypas į genitalijas ir stumiamas, kol pradūrė bambą, nemažai merginų buvo mirtinai sumuštos“, – pasakoja istorikas.
Daugiausia gyvybių karas nusinešė didžiuosiuose Rytprūsių miestuose Karaliaučiuje, Alenšteine (dab. Olštynas, Lenkija), Elbinge (dab. Elbliongas, Lenkija). 1945 metų sausį prie Karaliaučiaus frontas stabtelėjo. Vokiečiai atsikovojo Metgetus, buvo galima pradėti civilių evakuaciją laivais. Vokiečių laivynas masiškai gabeno krašto gyventojus ir pabėgėlius per Piliavos (Pilau, dab. Baltijskas) uostą toliau į Vakarų Vokietiją. Bėglius negailestingai atakuodavo sovietų aviacija ir povandeniniai laivai.
Didžiausia tragedija ištiko Vokietijos keleivinį laivą „Wilhelm Gustloff“. 1945 metų sausio 30-ąją juo plaukė apie 10 tūkst. civilių, tarp jų – apie 3 tūkst. vaikų. Jūroje „Wilhelmą Gustloffą“ torpedavo sovietų povandeninis laivas, 900 keleivių pavyko išsigelbėti.
„Po karo rusų laivo kapitonas Aleksandras Marineska, pražudęs tiek nekaltų žmonių ir iš esmės įvykdęs karo nusikaltimą, buvo apdovanotas ordinais, Rusijoje iki šiol laikomas didvyriu, jo garbei stovi paminklai Kaliningrade, Peterburge, Sevastopolyje“, – teigia A. Bubnys.
Evakuacijos metu per kelis mėnesius iki Karaliaučiaus užėmimo buvo perplukdyta apie 2 mln. žmonių. „Tai didžiausia civilių evakuacija istorijoje. Žmonės išsigelbėjo nuo masinių žudynių ir prievartavimų. Iš esmės vokiečių jūrininkai atliko didžiulį žygdarbį“, – teigia istorikas.
Begęstančios dvaselės
Raudonoji armija Rytprūsiuose judėjo dviem frontais – Elbingo ir Karaliaučiaus kryptimis, siekta apsupti ir sunaikinti krašte dislokuotas vokiečių pajėgas. Anot Bubnio, dideli šalčiai (– 25° C) labai apsunkino civilių gyventojų traukimąsi į Vakarus. Pakelės buvo nuklotos tūkstančių sušalusių vaikų, moterų ir senelių lavonais. Pabėgėlius bombarduodavo ir apšaudydavo sovietų lėktuvai.
Svarbiausios magistralės buvo skirtos vermachto dalinių judėjimui. Raudonosios armijos užnugaryje čekistai organizavo masinius valymus ir areštus.
Elbingas krito 1945 metų spalio 22 dieną. Raudonarmiečiai įsiveržė į dvi ligonines, tiesiog lovose ėmė šaudyti sužeistus vokiečių kareivius. Civilius ir medicininį personalą grupėmis varė į lauką ir šaudė ten. Ligoninių pastatus sudegino kartu su pacientais ir gydytojais.
„Apskritai raudonarmiečiams užimtų Rytų Prūsijos miestų deginimas buvo įprasta praktika. Vėliau, siekdami nuslėpti nusikaltimo pėdsakus, kariniuose dokumentuose parašė ligoninėje kovoję su vokiečių kareiviais“, – pasakoja istorikas.
1945 metų balandžio 9-ąją po tris paras trukusio uraganinio bombardavimo 3-iasis Baltarusijos frontas užėmė ir Karaliaučių. Dvi sovietų oro armijos vokiečių karius ir civilius gyventojus tiesiog paskandino ugnyje. Mūšiai liovėsi, bet miestas buvo paliktas kareivių savivalei – tad teroras tęsėsi.
Minėtas gydytojas Hansas von Lehndorffas savo dienoraštyje liudijo, kaip nuo ankstyvo ryto jo vadovaujamoje ligoninėje rusų kareiviai tarp pacientų ėmė ieškoti vokiečių karių, plėšikavo, savinosi ligonių drabužius, batus, smulkiausius daiktus, spėriai iššvarino maisto ir vaistų atsargas, o suradę alkoholio ir išdrąsėję, pradėjo prievartauti slaugytojas ir ligones.
„Vėliau sužinojau, kad viena galvos traumą patyrusi pacientė buvo prievartaujama daugybę kartų, bet nieko neprisiminė“, – kone siurrealistinį epizodą dienoraštyje prisiminė Rytprūsių vokietis („Rytų Prūsijos dienoraštis“, 2021, leidykla „Briedis“).
Mieste rusai suiminėjo civilius gyventojus, vyrus atskyrė nuo moterų ir vaikų. Žmonės be maisto ir vandens kelias dienas buvo varinėjami po Karaliaučiaus apylinkes. „Vėliau paaiškėjo šio beprasmiško kankinimo tikslas: sugrįžę į miestą, gyventojai rado visiškai apiplėštus ir suniokotus savo namus ir butus“, – sako istorikas A. Bubnys.
Į tokį būrį, prievarta stumdomą po Sembos pusiasalį, buvo patekęs ir Hansas von Lehndorffas. Vėliau dienoraštyje jis aprašė iškalbingą epizodą: „Plačiuose laukuose tai ten, tai šen sustingę stovėjo galvijai su sunkiomis šautinėmis žaizdomis. Priekyje einantys rusai iš pistoletų-kulkosvaidžių apšaudė gandrą, kuris, regis, ką tik buvo grįžęs iš pietų. Tarsi negalėdamas patikėti, jis pakilo aukštai į dangų ir nusklendė link Girmavos kaimo ant nedidelės aukštumos. Ten nukrito it akmuo, pavytas šimto šūvių salvės.“ (Cituojamas „Rytų Prūsijos dienoraštis“.)
Pasak A. Bubnio, nespėję pasitraukti Karaliaučiaus krašto gyventojai buvo grūdami į darbo lagerius. Hansas von Lehndorffas, visiškai praradęs jėgas po 12 parų klaidžiojimo, atsidūręs NKVD internavimo stovykloje Karaliaučiaus priemiestyje Rotenšteine. Vėliau, prisimindamas balandžio 30 dieną stovykloje (beje, tądien bunkeryje Berlyne nusižudė Hitleris), gydytojas rašė: „Kai dar sykiu užlipau į palėpę, ir vėl buvo kone sutemę, ligoniai gulėjo skersai ir išilgai vienas ant kito, kur ne kur girdėjosi beprasmis veblenimas, visur jutau begęstančias dvaseles. Kai kurie jų tikrai jau buvo mirę. Nuo tų nurengiau paltus ir švarkus ir apklosčiau kitus.“
Pasaulio visuomenei tylint
Karaliaučiaus kapituliacijos dieną mieste dar buvo apie 100 tūkst. civilių. 1946 metais jų liko vos 20–25 tūkstančiai: ketvirtadalį pražudė karo veiksmai, dalis buvo įkalinti priverstinio darbo lageriuose, o likusieji ištremti į Rusiją.
„Gyvenimo sąlygos krašte buvo baisios, mirtingumas – milžiniškas. Pasipylė savižudybių, nes žmonės neištverdavo patyčių, kančių, bado. 1946–1947 metų žiema buvo nepaprastai šalta, trūko maisto – badas tapo masiniu reiškiniu, pasitaikydavo kanibalizmo atvejų. Atsirado tūkstančiai našlaičių, kuriems prigijo „vilko vaikų“ vardas. Gelbėdamiesi nuo bado mirties jie įvairiais būdais stengėsi patekti į Lietuvą ir gauti maisto. Daugelį priglaudė ir išgelbėjo lietuvių šeimos. Nuo 1945-ųjų pavasario iki 1948 metų situacija buvo tiesiog katastrofiška“, – pabrėžia A. Bubnys. Vakarų Federacinės Respublikos mokslinės komisijos duomenimis, per dvejus metus nuo 1945 vasaros apie pusė Karaliaučiaus miesto gyventojų mirė dėl bado ir ligų.
1945 metų rugpjūtį Potsdamo konferencijoje Karaliaučiaus kraštas 50 metų buvo perduotas administruoti Sovietų Sąjungai, 1946 metų vasarą prijungtas prie Rusijos SFSR. Karinę sovietų administraciją pakeitė civilinė.
Krašte likusiems vokiečiams leista persikelti į Rytų Vokietiją. Istoriko teigimu, 1947 metais visuose Rytprūsiuose tebebuvo apie 100 tūkst. vietinių, vis dar daugiau nei atvežtinių slavų kilmės kolonistų. Tais metais iš esmės visi gyventojai – kiek daugiau nei 114 tūkstančių – perkelti į Rytų okupacinę zoną. Joje vėliau įkurta Vokietijos Demokratinė Respublika.
„Tad pasaulio visuomenei tylint, iki 1948 metų Rytų Prūsija buvo negailestingai „išvalyta“ nuo vietinių gyventojų, krašto vokiškumas – sunaikintas. Iš esmės įvykdytas etnocidas: autochtonai arba išžudyti, arba deportuoti į SSRS, arba iškeldinti į Rytų Vokietiją, gatvių pavadinimai, vokiški ar baltiški vietovardžiai (net vandenvardžiai!) pakeisti sovietiniais, nuosavybė likviduota, kultūrinis paveldas suniokotas, kraštas apgyvendintas iš Rusijos ir Baltarusijos atvežtais rusakalbiais kolonistais“, – teigia LGGRTC vadovas A. Bubnys.
Toks principas ir vėliau buvo taikomas į SSRS inkorporuotuose kraštuose: vietiniai gyventojai (pavyzdžiui, Krymo totoriai) deportuojami, o į jų vietą įvežama kolonistų, kad esant reikalui būtų galima juos „gelbėti“. Šis principas tebenaudojamas ir šiandien.
„Užimtose Ukrainos žemėse dabar vyksta tie patys dalykai: grobiami vaikai, vyrai prievarta mobilizuojami į Rusijos kariuomenę, verčiami kariauti prieš saviškius. Suprantama, mastas neprilygsta Rytprūsiams, bet Buča, Irpinė ir kitos vietovės parodė, kad Rusija ir šiais laikais geba vykdyti karo nusikaltimus, kaip tai darė per Antrąjį pasaulinį karą“, – pabrėžia A. Bubnys.
Čingischano palikuonys
Iki 1939-ųjų Rytų Prūsijoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. Manoma, kad per sovietinį Mažosios Lietuvos genocidą 1944–1949 metais buvo nužudyta apie 300 tūkst. gyventojų, iš jų apie 130 tūkst. – lietuvių kilmės.
Pasak istoriko, aukų galėjo būti kiek mažiau, jei artėjant frontui Rytprūsių administracija, tiksliau – gauleiteris (krašto valdytojas) Erichas Kochas, nebūtų uždraudęs gyventojams išsikeldinti.
„Nacių valdžia norėjo išlaikyti fronto ribą ir įtikinti gyventojus, kad bus sukurta tokia gynybos linija, kokios „azijatai“ nepajėgs įveikti. Turėdama savų sumetimų, – kad gyvenimas tekėtų įprasta tvarka, kad nebūtų panikos, kiek tai įmanoma karo aplinkybėmis, – ji neleido civiliams laiku pasitraukti. Dalis jų ir netikėjo, kad gali būti taip baisu, kaip iš tiesų nutiko. Svarstė, esą nacionalsocialistų valdžia tyčia baugina bolševikų nusikaltimais ir žiaurumais, kad tik žmonės liktų jai lojalūs. Dauguma vokiečių nenumanė, kad sovietai buvo pasiryžę atkeršyti už vokiečių SS ir vermachto žiaurumus Rytų fronte“, – teigia istorikas.
Manymas, kad iki Berlyno nužygiavusią Raudonąją armiją daugiausia sudarė karo prievolininkai iš tolimųjų Rusijos regionų, autonominių respublikų, Bubnio tvirtinimu, nėra teisingas: absoliučią daugumą joje tada sudarė rusai ir ukrainiečiai, galbūt treti pagal skaitlingumą buvo priverstinai mobilizuoti kazachai.
„Paniekinamais žodžiais „azijatai“, „mongolai“ labiau pabrėžiama ne tautinė armijos sudėtis, bet istorinė patirtis, kad tai yra moraliniai Čingischano palikuonys. Beje, tarp raudonarmiečių buvo ir prievarta mobilizuotų lietuvių, paimtų po to, kai 1944-aisiais sovietai sugrįžo į Lietuvos teritoriją. Beveik 100 tūkstančių vyrų kariavo skirtingose fronto vietose, dalis net pasiekė Berlyną, apie 20–25 tūkst. jų žuvo“, – teigia istorikas.
„Rusų pasaulis“ – griuvėsiai ir dykvietė
Anot A. Bubnio, Karaliaučiaus krašto užėmimas ir kolonizavimas galiausiai baigėsi civilizaciniu ir kultūriniu atsilikimu. „Prieš karą Rytprūsiai buvo klestintis regionas – aukštos kultūros, išvystytos infrastruktūros. Kur pasirodo sovietai, visa civilizacija sugriaunama. Praktiškai ta teritorija bent dešimt metų po karo buvo dykvietė. Griuvėsiai ir dykvietė. Ir šiandien yra atsilikusi teritorija, iš esmės – Rusijos karinė bazė, prigrūsta kariuomenės. O dabartinių gyventojų gerove ten mažai rūpinamasi. Visur, kur ateina „rusų pasaulis“, lauk civilizacinio nuosmukio“, – sako LGGRTC generalinis direktorius.
Belieka dar sykį pacituoti gydytoją Hansą von Lehndorffą: „Vis svarsčiau, kas iš tikrųjų čia vyko. Ar jie iš prigimties laukiniai, ar keršijo? Jei ir buvo kerštas, tai visai kitoks. Ar tik tas pats asmuo – kūrinys – nekeršijo žmogui, kūnas – sielai, kuri jam buvo primesta? Iš kur atsirado tie padarai – žmonės – tokie pat kaip mes, bet genami instinktų, kurie taip baisiai iškreipė jų pavidalą? Kiek dirbtinio chaoso! O dar ta buka lojanti kalba, kurioje Žodis, regis, jau seniai išnyko. Ir tie užsiundyti vaikiščiai, penkiolikmečiai, šešiolikmečiai, kaip vilkai puolantys ant moterų, nelabai suprantantys, ką iš tikrųjų daro. Tai nebe Rusija, ne kuri nors tauta ar rasė – tai žmogus be Dievo, žmogaus grimasa. Antraip dėl viso to nejausčiau tokios gėdos, neatrodytų, kad ir pats esu kaltas. Jei jų vietoje bent būtų mongolai!“
Sveikauk.lt portalo redaktorė.