Kasdieninis gyvenimas su cukriniu diabetu reikalauja nuolatinės savistabos ir disciplinos. Jei ne sustorėjusi pirštų oda nuo adatų badymo ir glikuoto hemoglobino tyrimai, moteris, vardu Vida Augustinienė, tikrai neprisimintų, kad serga diabetu. Tačiau vieno dalyko net keliaudama ji stengiasi neužmiršti – diagnostinių juostelių, reikalingų apskaičiuoti, kiek galima valgyti angliavandenių ir kokia turi būti vaistų dozė.
Vidos rankos nuolat jautrios – ji per dieną 7–10 kartų ima kraujo iš piršto. Nors yra įsigijusi jutiklį, kad nereikėtų badytis, alergija kartais neleidžia jo nešioti. Išvykusi iš namų, Vida duria pirštus net 10–15 kartų, nes niekada nežino, kaip gliukozės rodiklis pasikeis dėl streso ar nuovargio.
Netikėta diagnozė ir kova dėl gyvybės
Diabetas V. Augustinienę lydi jau 32 metus. Pirmąkart apie šią ligą ji sužinojo būdama nėščia. Gydytojai tikino, kad po dukters gimimo ji pasveiko, o gliukozės kiekis kraujyje buvo normalus, todėl į namus išleido be insulino.
Praėjus pusantro mėnesio po gimdymo, vienoje krūtyje iškilo pūlinys. Medikai įtarė, kad gimdyvė nemokėjo gerai nutraukti pieno. Kai skausmas pasidarė veriantis, moteris išsikvietė greitosios pagalbos medikus. Atlikus masažą, pūliai dar labiau pasklido po kūną. Tą vakarą Vida atsidūrė ligoninėje, visą savaitgalį neatgavo sąmonės ir pirmadienį atsibudo ant operacinio stalo.
„Pirmas klausimas, kurį uždavė chirurgas, – kodėl ji niekam neprasitarė apie diabetą?“ – prisiminė Vida. Tai, kad liko gyva, moteris vadina stebuklu, nes po operacijos išsivystė kraujo užkrėtimas – sepsis. Ligoninėje ji praleido net keturis mėnesius. „Buvo dienų, kai medikai patarė mano vyrui ruoštis laidotuvėms, o dukrai buvo vos pusantro mėnesio“, – su skausmu prisiminė Vida. Dėl diabeto ji svėrė vos 34 kilogramus, neturėjo jėgų eiti ir remdavosi į sieną.
Diabeto valdymas: naujas požiūris ir pasiekimai
Iš pradžių Vidai tik kartą per dieną buvo leidžiamas gyvulinės kilmės insulinas, o gliukozės kiekį kraujyje reikėjo pasitikrinti vos kartą per mėnesį. Patekusi pas Vilniaus Šeškinės poliklinikos endokrinologę Feigę Narevičienę, Vida išmoko valdyti diabetą. Gydytoja įteikė jai knygelę, kurioje buvo aprašyta, kaip skaičiuoti angliavandenių kiekį, ir liepė tai daryti kasdien.
Po trijų dienų, kai V. Augustinienė vėl apsilankė poliklinikoje, gydytoja, peržiūrėjusi moters užrašus, liko patenkinta. Tačiau vienas rodiklis jai nepatiko. Gydytoja paklausė, ką Vida valgė išvakarėse. Moteris teisinosi, kad tik pusę pakelio varškės ir išgėrė arbatos be cukraus. Gydytoja paaiškino, kad tą vakarą ji turėjo suvalgyti ir duonos riekelę.
Vilnietė davė sau žodį – neišeis iš gydytojos kabineto, kol neišsiaiškins, kada, kiek ir ko galima valgyti. Gydytoja F. Narevičienė netgi pasirūpino, kad jos pacientė galėtų triskart per dieną ateiti į polikliniką pasimatuoti gliukozės kiekio kraujyje. Kad galėtų pasimatuoti gliukozės kiekį ketvirtą kartą – prieš pat miegą – moteris vykdavo į Antakalnio klinikas. Po mėnesio V. Augustinienei insulino dozė sumažėjo perpus, dingo troškulys.
Miestų statybos inžinieriaus specialybę turinti moteris vėliau visą laiką skyrė pacientų bendrijų reikalams. Tapusi Lietuvos diabeto asociacijos prezidente, ji stengiasi perteikti naujienas pacientų bendrijai, prisideda prie diabeto mokyklų veiklos. V. Augustinienė įsitikinusi, kad Lietuvos gyventojams dar trūksta informacijos, kaip gyventi su šia liga.
Lietuvos realybė: neišmoktos pamokos ir ligos klastingumas
Tarptautinėje endokrinologų konferencijoje, neseniai vykusioje Klaipėdoje, buvo paliesta svarbi tema, kodėl diabetu sergantiems žmonėms neretai tenka persodinti donoro inkstą, taip pat kasą ar kasos ląsteles, gaminančias insuliną. Šių negalavimų priežastis – diabetinė nefropatija, pažeidžianti inkstus.
„Kai sergi diabetu, niekada nežinai, kas gali atsitikti. Tai – klastinga liga. Yra daug preparatų ir įvairių gydymo schemų, bet jeigu žmogus nesistengs valdyti ligos, jam nepadės nei gydytojas, nei vaistai“, – įsitikinusi Vida.
Cukrinis diabetas Lietuvoje: statistika ir gydymo inovacijos
Lietuvoje registruota apie 120 tūkstančių sergančiųjų cukriniu diabetu, tačiau manoma, jog antra tiek žmonių nežino, kad serga šia liga. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Antanas Norkus pasakojo, kokias viltis gali puoselėti pacientai, kuriems nustatytas diabetas.
Pasaulyje atsirado naujos kartos medikamentų, kurie veikia per žarnyną ar inkstus. Inovatyvūs preparatai ne tik mažina cukraus kiekį, vadinamąją glikemiją kraujyje, bet ir turi kardiovaskulinę riziką mažinantį poveikį – padeda tausoti kraujagysles. Kita grupė vaistų, veikiančių per inkstus, ne tik mažina cukraus kiekį, bet ir stabdo lėtinės inkstų ligos progresavimą, mažina širdies nepakankamumą. Šie medikamentai jau registruoti Lietuvoje, tačiau, profesoriaus teigimu, skiriami ligoniams kur kas vėliau nei kitose Europos šalyse. „Koks tuomet tikslas skirti medikamentus vėliau, jei komplikacijos dėl cukrinio diabeto pasidaro neišgydomos?“ – retoriškai klausia A. Norkus.
Diabeto komplikacijos ir savarankiško gydymo svarba
Jei diabetas blogai valdomas, vystosi didžiųjų ir mažųjų kraujagyslių komplikacijos. Pažeidus didžiąsias kraujagysles, kyla kraujotakos sutrikimų gyvybiškai svarbiuose organuose: širdyje, galvos smegenyse, galūnėse, padidėja infarkto ir insulto rizika, pažeidžiamos kojos. Diabetas baudžia tokius žmones. Ilgainiui nukenčia širdis, galvos smegenys, inkstai, kojos, akys.
„Mes, endokrinologai, suprantame, kad valstybė negali kompensuoti visų naujų medikamentų, bet yra žmonių, kurie patys gali įsigyti inovatyvių preparatų, todėl turime sudaryti jiems tokią galimybę. Mokslo yra įrodyta, kad antrojo tipo diabetą galima sėkmingai valdyti. Jei pacientas abejingas savo ligai, gydytojas gali stengtis, kiek nori, bet iš to nieko neišeis. Lietuvoje yra tokių ligonių, kurie atėję pas gydytoją tikina, kad jaučiasi gerai, vartoja vaistus, o kai paklausi, kokie yra gliukozės kraujyje rodikliai, negali nieko pasakyti“, – neslėpė profesorius A. Norkus.
Jei bent šiek tiek yra padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, tai – signalas, kad žmogus turi susirūpinti savo sveikata: koreguoti mitybą, mažinti antsvorį ir reguliariai atlikti tyrimus.
Cukrinio diabeto tipai ir rizikos veiksniai
Pirmojo tipo diabetas trenkia kaip perkūnas. Jis gali prasidėti vaikystėje ar jaunystėje, kai kasa nustoja gaminti insuliną. Antrojo tipo diabeto priežastis – ląstelių pasipriešinimas insulinui. Stengdamasis tai kompensuoti, organizmas gamina daugiau insulino.
„Jei tirsime insulino kiekį antrojo tipo diabeto atveju, jo rasime kur kas daugiau nei norma. Bet diabetas vis tiek vystosi, nes insulinas nebeatlieka savo vaidmens“, – paaiškino A. Norkus.
Žmogus gali daug metų neįtarti, kad serga antrojo tipo cukriniu diabetu, todėl svarbūs yra profilaktiniai tyrimai. Sulaukus 40–45 metų, ypač jei yra antsvorio, jei moteris pagimdė didesnį nei 4 kilogramų svorio naujagimį, jei tėvai ar pirmos kartos giminės serga diabetu, būtina pasitikrinti sveikatą. Diabeto rizikos veiksniai taip pat yra padidėjęs kraujospūdis ir didesnis kraujo riebalų kiekis (dislipidemija). Tačiau pagrindinis antrojo tipo diabeto rizikos veiksnys yra nutukimas.
Neįprasti diabeto simptomai: kada sunerimti?
Esame įpratę manyti, kad troškulys ir dažnas šlapinimasis išduoda diabetą. Profesorius A. Norkus patikina, kad didesnis troškulys vasarą, kai labiau prakaituojama, nėra baisus, o dažnas šlapinimasis gali varginti ir dėl įvairių kitų ligų.
Tačiau susirūpinti dėl diabeto reikėtų, jei staiga žmogus netenka daug svorio (žinoma, jei nėra skydliaukės sutrikimų ar vėžio). Nuovargis, miego sutrikimai, blogai gyjančios žaizdos, niežėjimas, odos infekcijos, tokios kaip grybelis, gali išduoti, kad yra prasidėjęs diabetas.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.