Skydliaukės ligos yra vieni dažniausių endokrininių sutrikimų pasaulyje, paliečiantys milijonus žmonių. Skaičiuojama, kad apie 2,5 proc. suaugusiųjų serga hipertiroze – hormonų perprodukcijos forma, galinčia sutrikdyti viso organizmo veiklą. Vis dėlto, nepaisant didelio paplitimo, daugelį vis dar gąsdina pati diagnozė ir su ja susiję mitai, ypač kai kalbama apie chirurginį gydymą. Baimės dėl balso pokyčių ar gyvenimo be endokrininės liaukos dažnai yra nepagrįstos.
Gydytojas chirurgas prof. dr. Albertas Daukša, remdamasis ilgamete patirtimi, paaiškina, kodėl skydliaukės operacija šiandien yra saugi, kaip parenkamas gydymo planas ir ką pacientai turi žinoti apie gijimą bei gyvenimą po intervencijos. Ankstyvas sutrikimų nustatymas ir šiuolaikiniai gydymo metodai leidžia užkirsti kelią rimtiems sveikatos pažeidimams, o dauguma pacientų po gydymo gyvena visavertį, kokybišką gyvenimą.
Kodėl skydliaukės sutrikimai dažnėja?
Anot gydytojo chirurgo prof. dr. Alberto Daukšos, pastaraisiais metais endokrininių sutrikimų skaičius iš tiesų auga. „Skydliaukės sutrikimų dažnėjimą lemia kelios priežastys. Neretai diagnozuojamos autoimuninės ligos, pavyzdžiui, Hashimoto tiroiditas, kurių atsiradimui įtakos gali turėti lėtinis stresas, mitybos ypatumai ar aplinkos veiksniai. Taip pat stipriai patobulėjus diagnostikai – ultragarsui ir kraujo tyrimams – daugiau atvejų nustatoma dar ankstyvose stadijose. Svarbus ir jodo disbalansas – tiek jo trūkumas, tiek perteklius gali neigiamai paveikti skydliaukės veiklą“, – sako chirurgas.
Dėl klaidingų įsitikinimų pacientai neretai delsia kreiptis į gydytojus, nors labai svarbu laiku pastebėti pirmuosius pokyčius, o ne laukti, kol simptomai taps sunkiai pakeliami. Anksti kreipusis į gydytojus, gydymą – medikamentinį ar chirurginį – parinkti ir užtikrinti sklandų gijimą bei visavertę kasdienybę yra daug paprasčiau.
Kas baugina labiausiai: mitai apie skydliaukės operacijas
Skydliaukės operacijas vis dar gaubia įvairūs mitai, kurie dažnai kelia nepagrįstą nerimą ir atitolina žmonių sprendimą kreiptis į gydytojus.
Viena iš gajų klaidingų nuostatų – įsitikinimas, kad visais atvejais pašalinama visa skydliaukė. Dažnai pakanka pašalinti tik vieną skiltį, bet tai priklauso nuo pažeidimo apimties ir ligos pobūdžio.
Kita dažna baimė – galimas balso pasikeitimas ar net jo praradimas po operacijos. „Šiandien taikomos pažangios chirurginės technologijos leidžia itin tiksliai saugoti nervus, atsakingus už balso stygų veiklą, todėl tokios komplikacijos pasitaiko itin retai. Balso pokyčių rizika įmanoma, bet dažniausiai ji būna trumpalaikė“, – sako gydytojas.
Pacientams taip pat dažnai kyla klausimų dėl pooperacinio rando. Anot prof. dr. A. Daukšos, šis nerimas dažnai būna perdėtas – pjūvis įprastai daromas natūralioje kaklo raukšlėje, todėl su laiku tampa beveik nepastebimas. Randas pradžioje gali būti šiek tiek rausvas ar iškilęs, tačiau tinkamai prižiūrint – naudojant randų priežiūros kremus ir saugant nuo tiesioginių saulės spindulių – jis ilgainiui išblykšta ir tampa vos matomas.
Gyvenimas po skydliaukės operacijos: ko tikėtis?
„Po operacijos dauguma pacientų jaučia akivaizdų palengvėjimą – sumažėja nuovargis, spaudimo pojūtis kakle, stabilizuojasi svoris ir nuotaikos, jei šie simptomai buvo susiję su hormonų disbalansu. Kasdienė veikla dažnai tampa įmanoma jau po kelių savaičių – žmonės vėl imasi darbo, sporto, kelionių. Svarbiausia – klausytis savo kūno ir laikytis gydytojų rekomendacijų“, – pabrėžia prof. dr. A. Daukša.
Jei pašalinama visa skydliaukė, gyvenimo kokybė reikšmingai nepablogėja. Pacientui skiriama hormonų pakaitinė terapija – levotiroksinas, kuris atstoja natūraliai gaminamą tiroksiną. Tinkamai parinkta dozė padeda palaikyti normalią savijautą ir medžiagų apykaitą. „Dauguma pacientų šiuos vaistus toleruoja gerai. Hormonų kiekis reguliariai stebimas atliekant TTH, T3 ir T4 tyrimus, kad prireikus būtų galima koreguoti dozę“, – aiškina chirurgas.
Pasak gydytojo, norint palaikyti gerą savijautą ilguoju laikotarpiu, svarbu atkreipti dėmesį ir į gyvenimo būdą. „Rekomenduoju subalansuotą mitybą, kurioje būtų pakankamai jodo ir seleno – žinoma, jei nėra priešingų gydytojo nurodymų. Taip pat svarbi reguliari fizinė veikla, padedanti palaikyti metabolizmą ir hormonų pusiausvyrą. Reikėtų vengti streso, nes jis gali turėti neigiamos įtakos imuninei sistemai, o taip pat riboti rūkymą ir alkoholį, kurie gali trikdyti endokrininės sistemos veiklą“, – pažymi prof. dr. A. Daukša.
Gydytojas atkreipia dėmesį ir į emocinį aspektą. „Visiškai normalu, jei po operacijos atsiranda tam tikras vidinis neramumas, ypač jei prieš tai jau buvo juntamas stiprus emocinis krūvis. Tačiau laikantis plano ir bendradarbiaujant su specialistais, pacientai greitai vėl ima gyventi įprastai“, – sako chirurgas.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.