Daug žmonių išgelbėjęs nuo mirties, profesorius Petras Stirbys tikina, kad jo širdžiai geriausiai tinka ilgi pasivaikščiojimai. Kauno Ąžuolyno ir Kalniečių parkai, Kleboniškio miškas – jo mėgstamiausios vietos, kur jis randa ramybę ir įkvėpimą.
Veždamas anūkus į treniruotes ir laukdamas, kol jos baigsis, P. Stirbys tą laiką taip pat skiria pasivaikščiojimams gamtoje. Pasitaiko dienų, kai net dukart per dieną po valandą jis praleidžia gamtoje. Toks aktyvumas stiprina ne tik kojų raumenis, padedančius kraujui sugrįžti į širdį, bet ir sąnarius, kuriems būtinas nuolatinis judėjimas.
„Žmogaus kūnas yra sukurtas judėti, jeigu tik leisime sąnariams nuobodžiauti, prasidės bėdos“, – įsitikinęs profesorius. Iš gamtos jis semiasi ne tik gerų emocijų, bet ir minčių būsimiems straipsniams.
Nors aktyvus, profesorius P. Stirbys nesigaili, kad neturi sodybos – žemės darbai jo netraukia. Taip pat jis nemėgsta medžioti ir mano, kad pasirinkęs gydytojo profesiją, žmogus neturėtų nukreipti šautuvo į laukinius gyvūnus. Jeigu tenka sukiotis virtuvėje, ant stalo greičiausiai bus sumuštiniai ir arbata. Net sulaukus pensijos, buitis jam atrodo atimanti pernelyg daug laiko, todėl reikia gyventi kuo paprasčiau.
Paauglystės išbandymai, nulėmę gyvenimo kelią
Europos kardiologų draugijos narys, Niujorko (JAV) mokslų akademijos tikrasis narys, Šiaurės Amerikos širdies elektrostimuliacijos ir elektrofiziologijos bei kitų tarptautinių organizacijų narys P. Stirbys prisipažino, kad jo pasirinkimą tapti mediku nulėmė paauglystėje patirti išgyvenimai. Būsimas kardiochirurgas augo šešių vaikų šeimoje, du iš jų – brolis ir sesuo – mirė kūdikystėje. Šios netektys slėgė jo tėvus, bet jie kiek galėdami rūpinosi kitais vaikais ir stengėsi leisti atžalas į mokslus.
Skomantuose, Klaipėdos rajone, augęs P. Stirbys ėmė svajoti apie medicinos studijas dar mokydamasis Švėkšnos vidurinėje mokykloje.
Būdamas dešimtoje klasėje, jis susirgo ūminiu blauzdikaulio osteomielitu, dėl kurio atsidūrė iš pradžių Šilutės, vėliau Klaipėdos ligoninėse, kur gydėsi du mėnesius. Stebėdamas iš arti medikų darbą, jis susižavėjo šia profesija.
Liga, linkusi paūmėti, kėlė nerimą paauglio tėvams. Keletą mėnesių jam teko eiti į mokyklą su ramentais, dėl to drovėjosi klasės draugų. Būsimo gydytojo mama patarė jam rinktis mediciną, nes manė, kad tai padės geriau pačiam susidoroti su liga. Laimė, osteomielitas daugiau nepasikartojo, o noras būti mediku tik sustiprėjo.
Pažintis, pakeitusi gyvenimą: Profesorius Jurgis Brėdikis
1966-aisiais prasidėjusios studijos tuomečiame Kauno medicinos institute P. Stirbiui neprailgo, o pažintis su profesoriumi Jurgiu Brėdikiu nulėmė jo likimą.
P. Stirbys atvirauja, kad būdamas ketvirtame kurse lankė chirurgijos būrelį, kuriam vadovavo J. Brėdikis – „išskirtinė asmenybė“. Profesorius J. Brėdikis per paskaitas kalbėdavo apie naujoves medicinoje, o jo pasakojimai, sugebėję sužavėti jaunus žmones, nepalikdavo abejingų.
Studentų laikų pažintis su šiuo kardiochirurgijos, širdies elektrostimuliacijos ir aritmijos srities korifėjumi neliko be pasekmių. Pabaigęs institutą ir dvejus metus padirbęs tuometėje Klaipėdos medicinos mokykloje, P. Stirbys grįžo pas J. Brėdikį, kuris tapo jo abiejų disertacijų moksliniu vadovu. „Turėjau puikų mokytoją. Širdies elektrinės stimuliacijos sritis yra svarbi, nes įmanoma daugelį žmonių išgelbėti nuo mirties“, – teigia P. Stirbys.
Širdies stimuliatorių evoliucija ir stulbinantys atvejai
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, atsivėrus sienoms, P. Stirbys aktyviai dalyvavo įvairiose tarptautinėse konferencijose JAV, Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje, taip plėsdamas savo akiratį ir patirtį. Paklaustas apie pirmąjį pacientą, kuriam įdėjo stimuliatorių, profesorius prisipažįsta, kad jo neįsidėmėjo, nes iš pradžių mokėsi, kaip užsiūti žaizdą, įvesti laidą į širdį ir vertinti parametrus.
Profesorius prisimena Rygos gyventoją, atvykusį į Kauno klinikas su melsvai pilku veidu, sunkiai kalbantį ir su 25 dūžių per minutę pulsu. Tai rodė, kad reikėjo skubios operacijos. Ne vienam teko sutikti ir žmonių, netekusių priekinių dantų dėl staigaus širdies sustojimo. Yra tekę skubiai operuoti ir nukentėjusiuosius, kurie dėl galvos traumos iš pradžių patekdavo į Neurochirurgijos kliniką, tačiau operacijos metu pastebėjus širdies sustojimus kardiogramoje, paaiškėdavo, kad traumos priežastis buvo širdies priepuolis.
Dar vienas ligonis iš Rygos neseniai susisiekė su P. Stirbiu. Jam buvo įsiūtas stimuliatorius, kurio ličio baterijos, pasirodo, veikė net 25 metus! Profesorius prisipažįsta, kad iš pradžių negalėjo tuo patikėti, nes Kauno klinikose rekordinė trukmė buvo 18 metų. „Ketvirtį amžiaus veikiantis stimuliatorius – neįprastas reiškinys. Manau, man pavyko įvesti laidą į tokią širdies vietą, kur pakako minimalios impulso energijos, kad širdis atsakytų susitraukdama“, – sako P. Stirbys.
Rygiškio stimuliatoriaus duomenys atskleidė ir dar vieną įdomų faktą: 61 procentą visų širdies susitraukimų lėmė stimuliatorius, o 39 procentus atvejų širdis susitraukdavo be jo pagalbos. Toks režimas rodo, kad širdis leisdavo pailsėti stimuliatoriui, todėl ličio baterijos taip ilgai neišsikrovė.
Technologijų progresas ir iššūkiai
Kurdami širdies stimuliatoriams skirtas baterijas, mokslininkai nuėjo ilgą kelią. Iš pradžių buvo naudojamos cinko ir gyvsidabrio baterijos, veikusios vos kelerius metus. Vėliau atsirado kadmio ir nikelio baterijos, o stimuliatorius tekdavo nuolat įkrauti tiesiai iš elektros tinklo. Ligoniai vargdavo, nes dukart per savaitę po pusę paros gulėdavo prijungti prie elektros lizdo.
Vėliau į madą atėjo atominio šaltinio baterijos su plutoniu, tačiau jos buvo sunkios ir reikalavo storo izoliacinio sluoksnio, saugančio ligonį bei aplinkinius nuo apšvitos. Šiuo metu naudojamos ličio ir jodo baterijos. Pernai pasaulis minėjo svarbią datą – 50 metų sukaktį nuo pirmojo širdies stimuliatoriaus su ličio baterija implantavimo. Profesorius P. Stirbys šia proga parašė straipsnį, kuriame surinko daug įdomių faktų. Pavyzdžiui, 2020 metais patikrinus pašalintus stimuliatorius, buvo aptiktas aparatas, kuris buvo įsiūtas ligoniui 1973-iaisiais, o po metų pašalintas. Praėjus 47 metams ir prijungus šviesos diodo lemputę, ji vis dar žybsėjo – beveik prieš pusę amžiaus pagamintos baterijos išliko gyvybingos!
Širdžiai papildomų elektros impulsų prireikia tuomet, kai suretėjęs pulsas, širdis vos plaka arba protarpiais pavojingai sustoja, prarandama sąmonė, smegenys kenčia nuo deguonies stokos, kyla pavojus gyvybei. Kartais žmogus dėl patirto priepuolio nieko neprisimena. Medikamentai nepadeda, jei nustatyta širdies laidžiosios sistemos blokada, be to, vaistai sukelia nepageidaujamų poveikių, o elektriniai impulsai veikia be pašalinių reiškinių.
Prieš dešimtmetį pasaulyje pradėti naudoti bevieliai širdies elektrostimuliatoriai į dešinįjį širdies skilvelį sukėlė sensaciją. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad jie taip pat sukelia tam tikrų bėdų. Dėl nedidelės talpos baterijų, jas būtina pakeisti, bet tai padaryti keblu, nes bevielis stimuliatorius įvedamas per kirkšnies veną ir inkarėliais prikabinamas prie širdies vidinio paviršiaus. Susitraukdama širdis judina ir bevielį stimuliatorių, kuris ilgainiui apauga jungiamuoju audiniu, organizmui izoliuojant svetimkūnį. Nepavykus pašalinti išsekusio aparato, naujas implantuojamas greta. Jeigu tokių stimuliatorių širdies ertmėje atsiras daugiau, mažės skilvelio ertmė ir išstumiamo kraujo tūris. Profesorius tikisi, kad ateityje mokslininkai ras būdą, kaip išspręsti šį galvosūkį.
Profesoriaus išradimai ir tarptautinis pripažinimas
Vienas vertingiausių P. Stirbio išradimų – Kaune sukurtas įsukamas transveninis elektrodas, kurio galvutėje įmontuoti du miniatiūriniai, į pjautuvą panašūs adatiniai kabliukai. Šis patentinis išradimas, sukurtas kartu su bendraautoriais, buvo gaminamas serijiniu būdu Podolės Kameneco kabelių gamykloje Ukrainoje ir naudotas apie dešimt metų, kol žlugo Sovietų Sąjunga.
Netikėtumu tapo žinia iš JAV: 1990-ųjų kovą P. Stirbys tapo Niujorko mokslų akademijos nariu. Žurnalas „Švyturys“ apie tai rašė: „Kauno medicinos akademijos prorektorius, medicinos mokslų daktaras Petras Stirbys išrinktas Niujorko mokslų akademijos nariu. Jis yra pirmas lietuvis, tapęs vienos autoritetingiausių pasaulyje Mokslų akademijos akademiku.“ Šis garbingas titulas ne tik sustiprino pasitikėjimą savo jėgomis, bet ir rodė Lietuvos medicinos pripažinimą.
Tuo metu, kai šalis patyrė ekonominę blokadą ir daug ko trūko, profesorius rašė laišką Niujorko mokslų akademijai prašydamas pagalbos, tačiau gavo diplomatišką atsakymą – akademija domisi moksline pažanga įvairiose srityse, kad suteiktų aukštesnius gyvenimo kokybės standartus visai žmonijai.
Šeima ir gyvenimas po karjeros
Su žmona Angele, vaikų kardiologe, profesorius užaugino sūnų Povilą, kuris taip pat yra gydytojas, dukteris Rasą, tapusią farmacininke, ir Kristiną, filologę, gyvenančią JAV. Profesorius turi keturis anūkus, du iš jų – už Atlanto. P. Stirbys prisipažįsta, kad nepastebėjo, kaip vaikai užaugo, nes buvo ambicingas, siekė karjeros, o būdamas 37-erių apsigynė daktaro disertaciją, nors akademinis klimatas buvo sudėtingas. Profesorius J. Brėdikis, išgirdęs kolegų priekaištą apie jaunų žmonių gynimąsi, ramino jį: „Šunys loja, o karavanas eina.“
Pasitraukęs į pensiją, P. Stirbys laiko veltui nešvaisto – rašo prisiminimų knygą. Jis taip pat yra išleidęs eilėraščių rinkinį, nes be kūrybos – tiek mokslinės, tiek grožinės – neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.