Termometro stulpeliui kilstelėjus į viršų, miškuose ir parkuose vėl knibždėte knibžda erkių. Nors šie voragyviai dažnai sunkiai pastebimi plika akimi, jų keliama žala yra didžiulė. Erkių nešiojamas erkinis encefalitas gali sukelti skaudžių pasekmių žmogaus sveikatai, o kartais šią ligą netgi lydi mirtis. Kaip apsisaugoti nuo šių pavojingų parazitų ir kodėl kai kuriuos žmones jie puola dažniau, atskleidžia aplinkosaugininkas ir gamtos tyrinėtojas Selemonas Paltanavičius.
Kas yra erkės ir kokios jų rūšys paplitusios Lietuvoje?
„Visų pirma, erkės yra ne vabzdžiai, o voragyviai. Taigi ir jų biologija yra visai kitokia“, – pabrėžia Selemonas Paltanavičius.
Gamtoje egzistuoja daugybė erkių rūšių, Lietuvoje jų priskaičiuojama šimtai. Dauguma erkių yra labai smulkios, gyvena dirvožemyje ir yra nekenksmingos žmogui. Jos atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje, būdamos „dirvodarininkės“: skaido įvairias augalines daleles, prisidėdamos prie dirvožemio derlingumo. Tačiau mus visuomet gąsdina kelios, didesnės iksodinių erkių rūšys. Aktualiausia Lietuvoje yra šuninė erkė. Šiuo metu pievose, pamiškėse taip pat dažnai sutinkamos ir pievinės erkės. Pastarosios dvi rūšys gamtoje dabar aptinkamos dažniausiai.
Ar erkės gyvena mieste?
Gamtos tyrinėtojas Selemonas Paltanavičius teigia, kad erkių galima aptikti kone visur – net ir didesniame miesto skvere ar parkuose. Kyla klausimas, kaip jos ten atsiduria? Dažniausiai erkės į miestus atkeliauja su paukščiais ir kitais gyvūnais, pavyzdžiui, lapėmis.
Erkės vystymasis yra itin įdomus. Pavyzdžiui, šuninės erkės. Iš kiaušinėlių išsiritusios mažutės, vos milimetro ar pusės milimetro dydžio erkutės savo sandara yra kone identiškos suaugusioms erkėms. Nors tokios erkės yra dar mažos, jų polinkiai yra tokie patys, kaip ir užaugusių – jos jau maitinasi krauju, būna prilipusios prie paukščių, driežų, net žalčių.
Pasimaitinusios erkės neriasi iš savo tvirto apdangalo ir per pusę metų ar aštuonis mėnesius užauga. Didesnės auga patelės. Vos užaugusios jos jau yra pasiruošusios brandinti kiaušinėlius.
Mitai apie apsaugą: ar citrusiniai kvapai padeda?
„Patarimų pasitaiko visokiausių. Yra net mitų, kad erkėms labiau patrauklios yra tam tikros kraujo grupės“, – sako Selemonas Paltanavičius. Kalbant apie populiarų įsitikinimą, kad citrusiniai kvapai atbaido erkes, gamtos tyrinėtojas yra atsargus:
„Mes, žmonės, citrusinius kvapus įsivaizduojame vienodai. Juk jie yra gana aitrus, tačiau biocheminė kvapo formulė mums yra nežinoma. Negaliu paneigti, jog kažkuri kvapo dalis erkėms gali net patikti.“
Be to, mes patys nežinome savo kvapo, o jo nepanaikina jokie kvepalai. Kitaip tariant, skleidžiame kvapus, kuriuos erkės jaučia. Pasak S. Paltanavičiaus, būna žmonių, kurių erkės tiesiog „laukia“. Jis dalijasi asmenine patirtimi:
„Esu matęs pavyzdį, kai miško pievoje, kurioje, rodos, nieko nebuvo, praėjo žmogus, kurio visos kelnės tiesiog aplipo erkėmis. Tuo metu, ant manęs neužšoko ne viena.“
Taip pat žinoma, kad yra žmonių, kurie miške pradeda lankytis tik nuo lapkričio mėnesio pabaigos. „Juos galima suprasti – šie žmonės suvokia savo galimybes, save saugo. Taigi, mes visi turime žinoti savo savybes. Čia mes nesirenkame“, – apibendrina specialistas.
Kaip teisingai pasiruošti išvykai į gamtą?
Erkės visuomet kelia šiek tiek pavojaus, ypač tiems, kurie į pavojų numoja ranka. Vis dėlto, pavojų kelia ne pačios erkės, o jų pernešamos ligos.
Tiems, kurie labai bijo, S. Paltanavičius siūlo vaikščioti tik takais. Šiuo metu yra paruošta daugybė saugių pažintinių takų. Miškuose taip pat rekomenduojama laikytis takelių ir keliukų.
Ypatingai svarbi ir tinkama apranga. „Nesirinkite megztų, plevėsuojančių drabužių“, – pataria gamtos tyrinėtojas. Geriausia rinktis šviesius, aptemptus drabužius, kurie uždengia kuo daugiau kūno dalių, o kelnių galus sukišti į kojines.
Dar vienas patikimas apsisaugojimo būdas – skiepai nuo erkinio encefalito. Lietuviai itin mėgsta grybauti, o tai darant erkių išvengti sudėtinga. Šiaurės Europoje, pavyzdžiui, Švedijoje, žmonės skiepijasi masiškai.
Kiek laiko erkė ieško tinkamos vietos įsisiurbti?
Užšokusi erkė gali ieškoti tinkamos vietos įsisiurbti ir valandą, ir dvi. Erkės galūnės yra labai lenktos, o kūnas – plokščias, todėl purtant rūbus, erkė pati nenukris. Jai reikia įsigauti po rūbais, kurių dažnai yra keli sluoksniai. Erkė bet kur nesisiurbia – ji ieško ploniausios odos vietų.
Save apžiūrėti siūloma iš karto grįžus iš miško ar parko. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti apžiūrint vaikus, taip pat būtina apžiūrėti ir augintinius, jų kailiuką, nes iš jų erkės gali būti perimtos ir žmogui.
Kiek laiko erkė maitinasi ir kas nutinka, kai ji nukrenta?
„Erkėms esame žiaurūs. Erkei įsisiurbus traukiame ją patys, kiti net gi lekia pas gydytojus. Kodėl sakau, kad esame žiaurūs? Erkei pasimaitinti reikia keleto dienų, iki savaitės. Mes, žmonės, tiek nekenčiame ir nesame tikrieji erkių „donorai“, maitintojai“, – ironizuoja S. Paltanavičius.
Erkės kraują siurbia labai lėtai. Užaugusi, trijų-penkių milimetrų dydžio erkės patelė prigėrusi kraujo gali tapti nykščio pagalvėlės dydžio, šviesiai pilka. Kai erkė prisisotina, ji pati nukrenta ant žemės. Maždaug per dvi savaites ji subrandina kiaušinėlius, kurių gali būti du-trys tūkstančiai. S. Paltanavičius pažymi, kad per trisdešimt metų erkių populiacijos skaičius išaugo iki dvidešimties kartų.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.