Hospiso slaugytoja dalijasi penkiomis esminėmis įžvalgomis, kurios padės geriau suprasti hospiso priežiūrą. Ši informacija aktuali kiekvienam, nes su gyvenimo pabaigos tema anksčiau ar vėliau susiduria kiekvienas iš mūsų – tiesiogiai ar per artimųjų patirtį. Suprasti hospiso principus reiškia užtikrinti orumą ir ramybę sunkiausiu gyvenimo periodu.
1. Hospiso priežiūra gali būti teikiama namuose arba specializuotose įstaigose
Hospisas nėra tik viena vieta – tai kompleksiška priežiūros forma, kuri pritaikoma pagal individualius žmogaus poreikius. Slaugytoja pasakoja, kad daugelis jos pacientų gyvena savo namuose, o slaugytojai juos lanko pagal nustatytą grafiką, teikdami reikiamą pagalbą ir palaikymą. Tai leidžia pacientams likti pažįstamoje ir ramioje aplinkoje.
Tuo tarpu stacionariose hospiso įstaigose pacientai prižiūrimi visą parą. Tai puikus pasirinkimas, jei žmogus gyvena vienas arba artimieji negali juo pasirūpinti dėl savo sveikatos problemų ar darbo įsipareigojimų. Svarbu pabrėžti, kad hospiso įstaigos dažnai kuriamos su ypač jaukia, namų aplinką primenančia atmosfera, siekiant maksimalaus komforto ir ramybės.
2. Hospiso paslaugomis gali naudotis įvairaus amžiaus žmonės
Nors visuomenėje vyrauja nuomonė, kad su hospisu siejami tik vyresnio amžiaus žmonės, hospiso priežiūra iš tiesų skirta visiems, kuriems gydytojas prognozuoja mažiau nei šešis mėnesius gyventi ir kurie sutinka atsisakyti aktyvaus ligos gydymo. Statistikos duomenimis, apie 16 procentų hospiso pacientų yra jaunesni nei 65 metų amžiaus.
„Suaugusiųjų hospisas skirtas asmenims nuo 18 metų, bet egzistuoja ir vaikų hospisas,“ – sako slaugytoja. Ji priduria, kad įvairaus amžiaus pacientai susiduria su skirtingais poreikiais, tačiau visiems vienodai svarbus orus, saugus ir ramus gyvenimo pabaigos laikotarpis. Būtent tai ir stengiasi užtikrinti hospise dirbantys profesionalai.
3. Apie hospisą verta pagalvoti anksčiau, o ne paskutinę minutę
„Hospiso dažnai prisimenama per vėlai“, – sako J.McFadden.
Pasak jos, žmonės dažnai renkasi dar vieną gydymo liniją, nors gydymas jau yra nebeveiksmingas ir mažina gyvenimo kokybę, užuot sutelkus dėmesį į komfortą ir ramybę.
Hospisas – tai ne paskutinė stotelė, o galimybė iš esmės pagerinti paskutinių gyvenimo mėnesių ar net metų kokybę. Tai – laikas, kurį galima skirti artimiesiems, mėgstamai veiklai, bendravimui ir apmąstymams, o ne nuolatiniams vizitams pas gydytojus ir ligoninėms. Nors daugeliui baisu priimti sprendimą atsisakyti aktyvaus gydymo, ankstyvas perėjimas prie hospiso priežiūros gali padaryti didelę teigiamą įtaką likusiam gyvenimui. Deja, tyrimai rodo, kad tik 10 procentų pacientų hospise praleidžia ilgiau nei šešis mėnesius – dažniausiai paslaugos pradedamos teikti paskutinėmis savaitėmis ar net dienomis.
4. Hospiso komanda – tai daugiau nei tik slaugytoja
Hospiso komanda – tai visas profesionalų ratas, galintis padėti pacientui ir jo šeimai išgyventi šį sudėtingą laikotarpį. Be slaugytojų, dažnai į komandą įeina:
- Gydytojas – sudaro individualų gydymo planą, rūpinasi skausmo ir kitų simptomų valdymu;
- Slaugytojo padėjėjas – padeda pacientui su kasdieniais higienos poreikiais ir asmenine priežiūra;
- Socialinis darbuotojas – sprendžia psichologinius, teisinius, finansinius klausimus, padeda planuoti atsisveikinimą ir tvarkyti dokumentus;
- Dvasininkas – teikia dvasinę paramą ir pagalbą, atsižvelgdamas į paciento įsitikinimus;
- Savanoriai – gali padėti su buitiniais dalykais, palaikyti bendravimą, skaityti, ar net tiesiog pabūti šalia.
Kai kurios hospiso programos siūlo ir alternatyvias paslaugas, tokias kaip muzikos, masažo ar gyvūnų terapija, kurios gali palengvinti emocinę ir fizinę būklę. Slaugytoja ragina pasinaudoti visomis prieinamomis pagalbos formomis – ypač kai artimieji patiria perdegimą, slaugydami mylimą žmogų.
5. Svarbu kalbėtis apie pabaigą ir užduoti visus klausimus
Hospisas suteikia galimybę sąmoningai ir oriai planuoti, kaip norime gyventi paskutinius gyvenimo mėnesius. J.McFadden skatina žmones išsakyti savo norus, kalbėtis su šeima ir hospiso komanda, net jei klausimai atrodo itin sunkūs ar nejaukūs.
„Nesidrovėkite klausti net ir tokių dalykų kaip: „Kiek man liko gyventi?“ ar „Kaip atrodys mirtis?“, – sako slaugytoja. Nors hospiso darbuotojai negali visko numatyti, jų patirtis ir žinios gali padėti suprasti, ko tikėtis, ir sumažinti nežinomybės keliamą baimę. Atviras dialogas yra raktas į ramybę ir orią gyvenimo pabaigą.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.