Organų donorystė šiandien apipinta daugybe mitų ir nepagrįstų baimių, ypač sklindančių socialiniuose tinkluose. Kauno klinikų kapelionas kunigas S. Jurkštas atskleidžia, kodėl žmonės vengiama šio kilnaus poelgio ir griauna populiariausias klaidas, pabrėždamas krikščionišką požiūrį į gyvybės dovaną. Jo teigimu, patogumo siekimas ir visuomenės nuomonės baimė dažnai paralyžiuoja gerus ketinimus, verčiant žmones ieškoti „kvailų baimių“ pateisinimų, pavyzdžiui, dėl mirusiojo kūno išvaizdos ar sielos likimo po donorystės.
Donorystės mitai ir realybė: kodėl bijome gelbėti gyvybes?
Daugelis abejonių dėl organų donorystės kyla iš nežinojimo ir nepagrįstų prietarų. Kunigas S. Jurkštas akcentuoja, kad baimė, jog artimojo kūnas po organų paėmimo bus sudarkytas, yra visiškai nepagrįsta. „Mirusio žmogaus kūnas atrodo nė kiek nepakitęs“, – patikina jis, pabrėždamas, kad paimami tik vidaus organai, o artimieji patys gali rinktis, kuriuos dovanoti. Lietuvoje vyriausiam donorui buvo 85 metai, pasaulyje – net 100 metų, tad amžius donorystei – ne kliūtis. Deja, daugiau nei trečdalis artimųjų atsisako donorystės būtent dėl šių nepagrįstų baimių.
Dvasinė paguoda ir vilties ženklai netekties akivaizdoje
Kapelionas S. Jurkštas kasdien susiduria su artimųjų netekties skausmu ir pabrėžia ilgalaikio palaikymo svarbą, ypač tėvams, netekusiems vaikų. Artimo žmogaus netektis dažnai sukelia vienatvę ir beprasmybės jausmą. Paguodą galima rasti bendroje maldoje, bendraminčių grupėse ir tikėjime į amžinąjį gyvenimą. Kunigas guodžia, pasakodamas apie klinikinę mirtį patyrusiųjų liudijimus ir kitus Dievo paliktus ženklus, kurie stiprina tikėjimą. „Juk Šventajame Rašte parašyta: „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28)“, – primena jis, pabrėždamas Jėzaus Kristaus pažadą: „kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).
Donorystė – krikščioniškos meilės išraiška ir kelias į Dangų
Vienas gajausių mitų teigia, kad donoras nepateks į Dangų.
Kunigas S. Jurkštas griežtai paneigia šią idėją: „Kaip tik į Dangų pateks tie, kurie vykdo Dievo žodžius – stengiasi mylėti artimą.“ Jis pabrėžia, kad Dievas pažadėjo naują, sudvasintą kūną, kuris amžinai bus jaunas ir nesirgęs, todėl baimė dėl supuvusio žemiško kūno yra beprasmė. Svarbu, kad donorystė kiltų iš geros intencijos – gelbėti gyvybę. Kunigas ragina žmones vadovautis aukso taisyklės principu: „daryti kitiems tai, ką norime, kad mums darytų“, ir pabrėžia, kad „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).
Asmeninis kunigo pavyzdys ir kvietimas veikti
Kunigas S. Jurkštas pats aktyviai remia donorystę – yra kraujo donoras ir yra pasirašęs sutikimą mirties atveju dovanoti savo organus. Jis tai laiko „vienu iš būdų daryti gera kitiems“, asmeniška auka, kuri ugdo pasiaukojimą ir tikrąją meilę. „Manau, kad donorystė mus daro panašius į Jėzų Kristų, kuris paaukojo savo gyvybę už mus, kad mus išgelbėtų“, – sako kapelionas. Jis ragina kiekvieną nelikti abejingu ir jau dabar internetu užpildyti sutikimą organų donorystei bei įsigyti donoro kortelę, taip dovanojant viltį ir gyvybę kitiems.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.