Ar kada susimąstėte, kaip jūsų mitybos pasirinkimai gali paveikti gyvenimo trukmę? Naujausi Vokietijos mokslininkų tyrimai atskleidžia sudėtingus ryšius tarp baltymų vartojimo ir mirtingumo rizikos. Ši studija meta iššūkį nusistovėjusioms nuomonėms ir pateikia svarbių įžvalgų tiems, kurie siekia ilgesnio ir sveikesnio gyvenimo.
Tyrimo rezultatai: gyvūniniai baltymai ir ilgaamžiškumas
Vokietijos mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė kelis esminius faktorius, susijusius su baltymų kilme ir mirtingumu. Pagrindinės išvados yra tokios:
Kuo didesnė gyvūninės kilmės baltymų dalis mityboje, tuo didesnis mirtingumas. Ši tendencija ypač ryški, kai laikomasi tipiškos mažai angliavandenių turinčios mitybos, kurioje dominuoja gyvūniniai baltymai.
Nustatyta, kad didesnė gyvūninio baltymo dalis, kartu su mažu angliavandenių ir riebalų kiekiu, didino bendrą mirtingumo riziką ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką, tačiau neturėjo tiesioginės įtakos mirtingumui nuo vėžio.
Reikšmingas atradimas – bendras mirtingumas sumažėjo, kai gyvūniniai baltymai buvo pakeisti augalinės kilmės baltymais.
Mirtingumo rizika taip pat padidėjo, kai 3 procentai energijos, gautos iš gyvūninio baltymo, buvo pakeisti riebalais ar angliavandeniais. Tai daugiausia siejosi su padidėjusia mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų rizika.
Nepriklausomai nuo gyvūninio baltymo, mirtingumo nuo vėžio rizika padidėjo 12 procentų, jei polinesočiosios riebalų rūgštys buvo pakeistos sočiosiomis.
Vokietijos mokslininkai daro išvadą: jų ir kitų tyrimų rezultatai rodo, kad didesnis energijos iš gyvūninio baltymo kiekis kartu su mažu angliavandenių ar riebalų suvartojimu didina mirtingumo riziką.
Didesnis energijos iš gyvūninio baltymo kiekis kartu su mažu angliavandenių ar riebalų suvartojimu didina mirtingumo riziką.
Jie taip pat pabrėžia: „Svarbu tai, kad gyvūninis baltymas nebuvo vienintelis makroelementas, susijęs su padidėjusia mirtingumo rizika.“ Todėl būsimuose tyrimuose reikėtų toliau ieškoti priežastinio ryšio.
Baltymai: kodėl jie būtini ir kiek jų reikia?
Baltymai iš esmės yra 20 skirtingų aminorūgščių bendrinis pavadinimas. Aštuonias iš jų būtina gauti su maistu. Aminorūgštys atlieka daug įvairių funkcijų, tarp jų:
- Jos yra kiekvienos ląstelės, odos, nagų ir plaukų, kaulų, kremzlių, jungiamojo audinio ir organų (pvz., smegenų) statybinė medžiaga.
- Jos perneša riebalus ir deguonį.
- Jos dalyvauja azotinių junginių, pvz., insulino ar fermentų, sintezėje.
- Jos dalyvauja histamino ir serotonino gamyboje.
- Jos yra imuninės sistemos dalis (pvz., antikūnai).
- Jos svarbios raumenų augimui.
Baltymai, kurių viename grame yra keturios kilokalorijos, yra svarbus organizmo energijos šaltinis. Ekspertai rekomenduoja, kad apie 15 procentų dienos kalorijų poreikio būtų patenkinama iš baltymų. Vokietijos mitybos draugija (DGE) rekomenduoja 0,8 g baltymo 1 kilogramui kūno svorio žmonėms iki 65 metų. Pavyzdys: vyrui, kurio svoris 80 kg, reikėtų suvartoti: 80 × 0,8 = 64 g baltymų per dieną.
Suaugusiesiems nuo 65 metų rekomenduojama 1,0 g baltymo kilogramui kūno svorio per dieną. Vaikams poreikis šiek tiek didesnis, priklausomai nuo amžiaus.
Gyvūniniai baltymai: šaltiniai ir nauda
Gyvūniniai baltymai randami mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose, piene ir pieno produktuose. Pavyzdžiui:
- Kietasis sūris, pvz., Ementalis (100 g): 30 g baltymų
- Jautiena (100 g): apie 21 g baltymų
- Paukštiena (100 g): apie 20 g baltymų
- Lašiša (100 g): apie 20 g baltymų
- 1 kiaušinis: apie 13 g baltymų
- Pienas (100 ml): 3 g baltymų
Gyvūniniai baltymai suteikia būtinas aminorūgštis, kurių organizmas pats pasigaminti negali. Iš gyvūninių šaltinių jos labiau panašios į žmogaus organizmo baltymus, todėl lengviau įsisavinamos. Be to, gyvūniniai produktai turi visą pagrindinių aminorūgščių spektrą. Tačiau tiek augaliniai, tiek gyvūniniai produktai turi tas pačias aminorūgštis – skiriasi tik jų kiekiai ir proporcijos.
Augaliniai baltymai: alternatyva ilgesniam gyvenimui?
Augaliniai baltymai randami ankštinėse kultūrose, pvz., lęšiuose, sojoje; grūduose; riešutuose; daržovėse, tokiose kaip lapiniai kopūstai ar brokoliai; vaisiuose, pvz., avokaduose ar džiovintuose abrikosuose. Pavyzdžiui:
- Sojų pupelės, tofu (100 g): 34 g baltymų
- Migdolai (100 g): 24 g baltymų
- Lęšiai (100 g): 23 g baltymų
- Lubinų miltai (100 g): apie 18 g baltymų
Augaliniai baltymai atlieka tas pačias funkcijas kaip ir gyvūniniai. Reikalingas aminorūgštis galima gauti iš abiejų šaltinių. Skrandis ir žarnynas juos suskaido, o įsisavintos aminorūgštys patenka į kraują.
Vis dėlto kai kurie tyrimai, pavyzdžiui, naujausias Vokietijos vėžio tyrimų centro tyrimas, ypač dėl širdies ir kraujagyslių ligų rizikos, gyvūninį baltymą vertina prasčiau. Priežastis gali būti ta, kad mėsoje, riebiuose pieno produktuose ir kiaušiniuose kartu su baltymais yra ir kenksmingų riebalų, pvz., cholesterolio. Todėl verta dažniau rinktis augalinės kilmės baltymus vietoj gyvūninių.
Mitybos medicinos specialistas Martinas Smollichas (Šlėzvigo-Holšteino universiteto ligoninė), nedalyvavęs tyrime, socialiniame tinkle „Twitter“ apibendrino:
„Šie duomenys rodo, kad tradicinis požiūris, jog gyvūniniai baltymai yra geresni nei augaliniai, nėra prasmingas. Sveikatai naudingiau, kai mėsa pakeičiama ne angliavandeniais, o augaliniais baltymais.“
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.