Socialiniuose tinkluose apie insultą aktyviai pasakojanti gydytoja neurologė Aleksandra Ekkert prisipažįsta, kad sulaukia daugybės klausimų ir kartais jaučiasi lyg nuolat būtų tiesioginiame eteryje. Įkūrusi „Insulto klubą“, medikė pabrėžia – net praėjus mirtinam pavojui, gyvenimas po insulto neretai pasikeičia iš esmės.
Insultas: laikas – brangiausia valiuta
Insultas ištinka staiga, užsikimšus galvos smegenis maitinančiai kraujagyslei. Šis gyvybei pavojingas sutrikimas lemia smegenų pažeidimo simptomų atsiradimą, o vos per vieną minutę, ištikus insultui, žūva milijonas neuronų. Gydytoja A. Ekkert neseniai vykusioje konferencijoje įspėjo, kad prasidėjus insultui, kiekviena minutė yra gyvybiškai svarbi.
Kasmet visame pasaulyje fiksuojama apie 13 milijonų naujų insulto atvejų, o 2019 metais nuo jo nukentėjo daugiau nei 100 milijonų žmonių. Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų planetoje gyvens trečdaliu daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Mokslininkai pripažįsta, kad ateityje insultų skaičius didės, nes didžioji sergančiųjų grupė yra brandaus amžiaus žmonės.
„Niekas nežino, kiek pacientų patiria slaptą prieširdžių virpėjimą ir negauna jiems reikalingų kraują skystinančių vaistų.“ – A. Ekkert.
Lietuvių žinių trūkumas: kodėl delsimas pražūtingas?
Nors insultas yra rimta grėsmė, Lietuvoje vis dar trūksta informacijos apie šią ligą. Tyrimai atskleidžia, kad net 50 procentų nukentėjusiųjų neatpažįsta pirmųjų insulto požymių ir pernelyg vėlai kreipiasi pagalbos. Ketvirtadalis apklaustųjų nenurodė nė vieno teisingo insulto simptomo, 28 procentai įvardijo tik vieną, o kiti painiojo insultą su infarktu, minėdami krūtinės maudimą ar dusulį, arba nurodė kraujavimą iš nosies, kuris nėra būdingas insulto ženklas.
Gyvybiškai svarbu: atpažinti insulto simptomus
Norint išvengti sunkių pasekmių, itin svarbu atpažinti pirmuosius insulto ženklus. Tai apima sutrikusią kalbą, regą, paralyžiuotas galūnes ir perkreiptą veidą. Atsiradus bent vienam iš šių simptomų, būtina nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą.
Liūdni tyrimų rezultatai gauti ir tiriant 500 pacientų, patekusių į ligoninę dėl vertebrobazilinio insulto (smegenų kamieno ar užpakalinės smegenų dalies insulto), kurio simptomai yra kiek kitokie. Šie insultai sudaro apie 20 procentų visų insultų. Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei pusė pacientų, kuriems nustatytas vertebrobazilinis insultas, negavo kraujotaką atkuriančio gydymo (intraveninės trombolizės arba mechaninės trombektomijos) tik dėl to, kad į ligoninę atvyko pernelyg vėlai.
Gydymas trombolize, kai skystinamas kraujas ir tirpdomas krešulys kraujagyslėje, gali būti veiksmingas, jei pagalba suteikiama ne vėliau kaip per 4,5 valandos, o mechaninė trombektomija – per 6 valandas nuo insulto pradžios.
Prevencija, švietimas ir pagalbos prieinamumas
Gydytoja A. Ekkert ragina įsteigti Lietuvoje insultą patyrusių pacientų organizaciją, nes, jos teigimu, specialistai ne visada sugeba perduoti ligoniams ir jų artimiesiems visą svarbią informaciją. Pacientams kyla keblumų vartojant vaistus, jie dažnai nežino, kodėl skauda, ar kur kreiptis pagalbos išleidus iš ligoninės, nors Lietuvoje ir teikiama asmeninio asistento paslauga.
Pacientų organizacija galėtų aktyviai prisidėti prie visuomenės švietimo, kviesti ne tik medikus, bet ir profesinio orientavimo specialistus, socialinius darbuotojus, diskutuoti apie vaistų prieinamumą.
„Iki šiol naujos kartos antikoaguliantus (kraują skystinančius vaistus) Lietuvoje gali skirti tik kardiologas, bet niekas nepasako, kodėl to negali daryti neurologas. Laukdamas keletą mėnesių, kol pateks pas kardiologą, žmogus gali patirti antrą insultą“, – tikino A. Ekkert.
Iki 2030-ųjų Lietuva yra įsipareigojusi mažinti insulto rizikos veiksnius, tokius kaip aterosklerozė, prieširdžių virpėjimas, cukrinis diabetas, rūkymas ir nutukimas. Didelę reikšmę turi ir gyvenimo būdas, todėl svarbu ugdyti sveiką gyvenseną bei racionalią mitybą, pradedant nuo darželių ir mokyklų valgiaraščių.
Gydytoja A. Ekkert neabejoja, kad šalyje turėtų vykti kuo platesnis visuomenės švietimas. Tyrimai rodo, kad daugelis insultų ištinka ne didelės, o mažos ir vidutinės rizikos asmenų grupes. Vadinasi, informacija apie insultą aktuali ne tik užkietėjusiems rūkaliams ar nutukusiems žmonėms. Europos šalyse apie insultą pasakojama jau vaikų darželiuose ir mokyklose.
Gyvenimas po insulto: iššūkiai ir pagalba
Kuo anksčiau nustatomas insultas, tuo geresnė gydymo prognozė ir anksčiau galima skirti profilaktines priemones, siekiant išvengti priepuolio pasikartojimo. Insultas gali suluošinti žmogų, paveikdamas jo atmintį, dėmesį, orientavimąsi erdvėje ir gebėjimą bendrauti.
Pasitaiko atvejų, kai asmenys, vartojantys kraują skystinančius vaistus nuo prieširdžių virpėjimo, staiga nutraukia jų vartojimą, pavyzdžiui, ruošdamiesi kataraktos operacijai ar danties ištraukimui. Neurologai žino, kad dėl nesudėtingos operacijos kraują skystinančių vaistų vartojimo nereikia nutraukti, tačiau kitų sričių medikai gali neįvertinti insulto pavojaus.
„Niekas nežino, kiek pacientų patiria slaptą prieširdžių virpėjimą ir negauna kraują skystinančių vaistų. Insulto prevencijos požiūriu tai vienas svarbiausių klausimų Lietuvoje“, – apgailestavo gydytoja neurologė A. Ekkert.
Atsigauti po insulto nėra lengva, todėl pacientų laukia vilčių ir nusivylimų metas. Negalėdami būti savarankiški, jie jaučiasi psichologiškai sugniuždyti, nerimauja dėl ateities, todėl prireikia daug laiko, kol išmokstama gyventi su liga.
Net artimieji kartais nesupranta, kodėl insultą patyręs žmogus pyksta ir elgiasi kaip vaikas. Tai neretai atsitinka dėl sutrikusios kalbos, kai vienintelis būdas išreikšti pyktį yra agresija. Siekiant nuraminti ligonį, artimieji gali griebtis papildomos vaistų dozės, tačiau tai nėra tinkamas sprendimas.
Gydytoja A. Ekkert pabrėžia, kad insultą patyrusių žmonių artimiesiems taip pat dažnai reikia emocinės paramos ir psichoterapijos. Tik tada jie galės atvirai išsikalbėti apie sunkumus, o ne nutylėti konfliktus, kylančius dėl ligonio priežiūros namuose.
Insultas paliečia visą šeimą, bet ligonio artimieji dažnai nežino, kokios pagalbos gali tikėtis iš valstybės, kaip gauti funkcinę lovą, čiužinį nuo pragulų ir kitų specialių medicinos priemonių. Apklaususi tokias šeimas telefonu, gydytoja A. Ekkert prisipažino, kad buvo apstulbinta. Šeimos jautėsi prislėgtos, joms ypač trūko emocinės paramos ir žinių, kaip prižiūrėti insulto paliestą mylimą žmogų.
„Patys ieškojome internete informacijos, bet neradome“, „Visiška bala, tikra tragedija“ – tokie atsakymai įtikino gydytoją A. Ekkert, kad insultas ne tik apsunkina sugrįžimą į kasdienybę, bet ir sužlugdo karjerą, studijas. Tokie žmonės jaučiasi vieniši ir atstumti, bet taip neturėtų būti, nes insulto įmanoma išvengti.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.