Daugelis žino, kad mankštintis ryte, dar prieš pusryčius, gali būti ypač naudinga riebalų deginimui. Tačiau mokslininkai pastebėjo, kad didžioji dalis žmonių, atsižvelgiant į dienos rutiną, renkasi sportuoti vakare, dažniausiai tarp 16 val. ir 20 val. Atsižvelgiant į šiuos įpročius, buvo atliktas išsamus tyrimas, siekiant išsiaiškinti, ar vakarinė mankšta gali būti tokia pat efektyvi, o gal net pranašesnė, tam tikromis sąlygomis.
Naujas požiūris į vakarinę treniruotę: tyrimo metodika
Tyrimas buvo pritaikytas prie daugumos dirbančiųjų įpročių. Dalyviai du kartus atliko identišką treniruotę: 18 val. 30 minučių jie sėsdavo ant dviračio treniruoklio ir pusvalandį mindavo jį vidutiniu intensyvumu. Po šio apšilimo sekdavo intensyvesnis iššūkis – 15 minučių ciklas maksimaliu pajėgiamu tempu. Šios treniruotės skyrėsi tik vienu aspektu: vieną dieną dalyviai mankštinosi po 7 valandų nevalgymo (tuščiu skrandžiu), o kitą kartą – pavalgę likus 2 valandoms iki treniruotės. Tyrėjai taip pat atidžiai stebėjo, kiek maisto abiem atvejais dalyviai suvalgė per vakarienę po mankštos.
Stulbinantys rezultatai: daugiau sudegintų riebalų ir mažiau kalorijų
Tyrimo rezultatai buvo išties įdomūs: paaiškėjo, kad vakarinės mankštos tuščiu skrandžiu metu, lygiai taip pat, kaip ir rytais prieš pusryčius, sudeginama žymiai daugiau riebalų. Per 30 minučių treniruotę sudegintų riebalų kiekis padidėjo maždaug 70 proc., vidutiniškai nuo 4,5 g iki 7,7 g. Nors po tokios treniruotės vakarienės metu suvartojamų kalorijų kiekis buvo maždaug 100 kcal didesnis, bendras per visą dieną suvartojamų kalorijų kiekis buvo vidutiniškai 440 kcal mažesnis, kai mankšta buvo atliekama nevalgius. Tai rodo, kad „protarpinis badavimas“ prieš vakarinę treniruotę gali turėti didelės įtakos bendram dienos kalorijų balansui.
Motyvacijos iššūkiai ir specialistų įžvalgos
Vis dėlto, tyrimas atskleidė ir tam tikrų iššūkių.
Tyrėjai pastebėjo, kad likusias 15 intensyvios treniruotės minučių alkani dalyviai treniruoklį mynė ne taip energingai, jautėsi mažiau motyvuoti sportuoti, o pati mankšta jiems patiko mažiau. Tai kelia klausimą, ar tokio režimo lengva laikytis ilgalaikėje perspektyvoje.
„Protarpinis badavimas prieš vakarinę mankštą gali būti naudingas tam tikriems sveikatos aspektams. Tuomet padidės fizinio krūvio metu sudeginamų riebalų kiekis ir suvartojama mažiau kalorijų. Tai gali padėti organizmui susidoroti su cukraus kiekio kraujyje šuoliais po valgio“, – aiškino vienas tyrimo autorių Notingemo Trento universiteto (Jungtinė Karalystė) sporto mokslo tyrėjas Tommy Slateris.
„Tačiau, nepaisant šių privalumų, protarpinis badavimas prieš treniruotę sumažina jos efektyvumą, motyvaciją ir malonumą. Todėl daliai žmonių gali būti sunku laikytis tokio režimo“, – pridūrė tyrėjas.
Nepaisant šių iššūkių, Notingemo Trento universiteto mitybos ir mankštos fiziologijos ekspertas dr. Davidas Claytonas teigia: „Mankštos ir protarpinio badavimo derinimas gali būti veiksmingas būdas padidinti treniruotės naudą“.
Apie šį tyrimą, kuriame taip pat dalyvavo Mančesterio Metropoliteno ir Loughborough universitetai, pranešama žurnale „International Journal of Sport Nutrition and Exercise Metabolism“.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.