Nors tuomet žemė slydo iš po kojų, šiandien Ilona tikina, kad prevencinė programa, atsidavę medikai, gilus tikėjimas ir stipri šeimos parama tiesiog išgelbėjo jai gyvybę. Laimė, kad agresyvus piktybinis navikas buvo aptiktas laiku.
„Mano istorija paprasta, bet kartu, su Dievo valia, ir stebuklinga. Jau 10-imt metų dirbu vienoje iš Vilniaus poliklinikų administratore. Labai myliu savo darbą ir džiaugiuosi galėdama padėti žmonėms“, – tikina Ilona.
Ironiška, bet būtent jos darbas – priminti pacientams apie nemokamas prevencines programas, kurios leidžia pasitikrinti sveikatą. Ilona pati įsitikino, kokia neįkainojama tai galimybė – užbėgti ligai už akių ir pakeisti likimą.
„Todėl ir pati, vos sukakus 50-mečiui, jau stovėjau mamogramos kabinete pasitikrinti krūtis pagal prevencinę programą. Buvau ką tik grįžus su šeima iš atostogų, pailsėjusi ir laiminga. Kaip dabar atsimenu tą 2024 m. liepos 16-ąją, kai po atostogų kolektyvas ruošėsi mane pasveikinti su praėjusiu jubiliejiniu gimtadieniu“, – prisiminė moteris.
Šventinę nuotaiką aptemdė netikėta diagnozė
Vis dėlto, šventinę nuotaiką aptemdė Nacionalinio vėžio instituto žinutė. Ilona buvo skubiai siunčiama išsitirti dėl piktybinio krūties naviko.
„Gali ar negali – žalias koridorius ir keliauji. Iš pradžių man susvyravo žemė. Net galvojau, kad galbūt įsivėlė kokia klaida. Tikrai netikėjau, kad taip gali būti, nes visą laiką viską tikrinausi. Jokių požymių nebuvo – nei svorio kritimo, nei silpnumo, visiškai nieko“, – ligos diagnozavimą prisiminė Ilona.
Nuo tada, atvirauja moteris, viskas vyko itin greitai, tarsi per miglą: „Vėl mamograma, echoskopija, biopsija, MRT ir nustatytas labai piktas pirmos stadijos HER2+++ vėžys 1 stadija.“
„Po mėnesio ar pusantro, atlikus reikiamus tyrimus, buvau išoperuota, o spalio viduryje prasidėjo chemoterapija. Nors vėžio buvo pati pradžia, bet jis toks piktas, kad reikėjo visko – ir vadinamosios raudonos, ir baltos chemoterapijos, švitinimo, hormonų terapijos, o dabar – jau metai – dar ir biologinė.
Žodžiu, į mano gydymą sudėta viskas, kas įmanoma, bet aš nesiginčiju – klausau medikų“, – gydymo kelią pasakojo moteris.
Stiprybės kovoti Ilonai suteikė šeima ir mylimas darbas. „Ačiū Dievui, man būdavo ir jėgų. Kelias dienas subloguodavau ir vėl geriau, o kadangi dirbu tikrai mylimą darbą, man geriausia būdavo eiti ir dirbti“, – sakė ji.
Dabar, jau esant remisijai, moteris džiaugiasi, kad viskas susiklostė gerai. Tiesa, liga paliko padarinių – chemoterapija pažeidė nervų šakneles, išsivystė polineuropatija, sukelianti kojų pirštų ir padų nutirpimą. Tačiau Ilona nusijuokia – tai tikrai ne baisiausia.
Tikėjimas ir prevencija – galingiausi ginklai kovoje su liga
Ilona pabrėžia esanti tikinti, todėl visą laiką rėmėsi į Dievą, malda padėjo jai kovoti. Sunkiausia buvo pranešti vaikams, todėl tai patikėjo vyrui. Vaikai iki šios dienos kasdien meldžiasi už mamos sveikatą.
„Dėl to savo istorijoje norėčiau pabrėžti tikėjimo galią – Dievas daro stebuklus. Jis man siuntė ligą ne šiaip sau. Dievas visada turi planą, kuris visada yra geresnis nei maniškis. Manau, mano misija buvo eiti šiuo sunkiu keliu, rodyti pavyzdį tiems, kurie dar tik išgirs onkolginę diagnozę. Arba tiems, kurie dar net nesusimąsto, kad tai gali paliesti kiekvieną bet kada“, – svarstė moteris.
Tiems, kurie tvirtina, kad prevencinės programos – ne jiems, Ilona primena: taip atrodo tik tol, kol esi sveikas ir negali patikėti, jog tai tikrai gali nutikti ir tau. „Labai tikiuosi, kad perskaitę šią istoriją žmonės pamąstys jau kitaip. Gyventi galima ir su šia diagnoze, kai dar labiau vertini kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką, kai bereikšmiai dalykai pasitraukia į šoną, kai perdėlioji vertybes“, – įsitikinusi Ilona.
Baigdama pasakoti savo istoriją, Ilona akcentuoja didžiulę padėką ją palaikiusiems medikams:
„Noriu širdingai padėkoti pirmiausia savo šeimai, Vilniaus Karoliniškių poliklinikos šeimos gydytojai Justei Latauskienei bei jos slaugytojai Karolinai Varnaitei už vykdytą prevenciją ir savo laiku atliktą siuntimą mamogramos atlikimui. Taip pat labai dėkoju NVI mane operavusiam chirurgui Andrejui Ostapenko, mane gydžiusiai onkologei chemoterapeutei, vedėjai Birutei Brasiūnienei ir dabar mane stebinčiam onkologui-chemoterapeutui Edui Stakioniui. Tiesa, ačiū sakau visam NVI kolektyvui, ypač kantriosioms 3-čio aukšto administratorėms bei chemoterapijos ir procedūrinio slaugytojoms už jų dievišką kantrybę ir atsidavimą savo darbui. Ačiū visiems – aš visada melsiuos už jus – už geradarius, kasdien darančius mažus ir didelius stebuklus.“
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.