Kas gąsdina šiuolaikinį žmogų? Kaip kinta mūsų baimės ir ką jos atskleidžia apie mus pačius bei visuomenę? Apie tai pasakoja psichologė, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentė dr. Vita Mikuličiūtė, analizuodama lankytojų užrašus, paliktus vienoje parodoje.
„Monstrašunio“ paslaptys: kas gąsdina lietuvius?
Lankytojų užrašyti ir simboliniam „monstrašuniui“ patikėti atsakymai atskleidė dviejų tipų baimes. Vieni buvo itin tipiniai, tarsi iš vadovėlių – tokie, kokių ir tikėtasi. Kiti – visiškai netikėti, keisti, kartais net juokingi ar originalūs. Psichologė stebėjosi, ar žmonės sąmoningai siekė išskirtinumo, ar baimių spektras iš tiesų yra toks platus. Pavyzdžiui, vienas vaikas prisipažino bijantis, kad jo šuo valgo kitų šunų išmatas. Kitas parašė, jog baiminasi per 2,5 metų neužsidirbti 20 milijonų. Šie konkretūs ir netikėti pavyzdžiai nustebino savo specifiškumu.
Baimių žemėlapis pagal amžiaus grupes
Nors lankytojai nenurodė amžiaus, iš rašto ir formuluočių buvo galima nujausti baimių kaitą. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai bijo labai konkrečių dalykų: tamsos, vorų, šunų, gyvačių ar monstrų. Vaikai iki 11–12 metų jau labiau nerimauja dėl mokyklos: mokytojo, matematikos, namų darbų, plaukimo. Tai vis dar konkretūs dalykai, bet jau susiję su pirmomis socialinėmis patirtimis.
Paauglių atsakymuose išryškėja socialinio atstūmimo baimė – jie nerimauja dėl draugų trūkumo, sėkmingos ateities kūrimo. Jaunuoliai bijo neįstoti į universitetą, neišlaikyti egzaminų, nerasti buto, nepavyks finansiškai atsistoti ant kojų. Suaugusių lankytojų baimės pereina prie kitų temų – sveikatos, artimųjų gerovės. Visa tai atspindi natūralius raidos iššūkius.
Informacijos srautas ir emocinis raštingumas: šių dienų iššūkiai
Šiandienos jaunuoliai formuojasi karo, pandemijos, interneto ir socialinių tinklų fone. Psichologė mano, kad juos labiausiai veikia ne pavieniai įvykiai, o milžiniškas informacijos srautas.
Diskutuodama su kolegomis, ji priėjo išvados, kad pandemijos poveikis galbūt nebuvo toks stiprus, kaip atrodė iš pradžių, tačiau jaunimas, užaugęs prie kompiuterių, vis dar bijo bendrauti ir pasisakyti. Manoma, kad jie yra pervargę nuo žinių, informacijos kiekio ir neturi diskusinių įgūdžių. Mokykloje daugiau akcentuojamos žinios, o ne gebėjimas diskutuoti ar išreikšti save, todėl natūraliai trūksta bendravimo įgūdžių – tai vienas svarbiausių iššūkių šiai kartai.
Nustebino ir nedidelė, bet aiškiai matoma grupė žmonių, bijančių ne konkrečių dalykų, o pačių emocijų: pykčio, liūdesio, net pačios baimės. Psichologijoje visos emocijos laikomos tinkamomis, todėl tokie atsakymai atrodo keisti. Emocijų skalėje dominuoja neigiamos emocijos, o teigiamų yra vos kelios. Baimė jausti neigiamas emocijas kelia klausimą, kaip tada apskritai galima patirti džiaugsmą, juk jis tampa prasmingas tik dėl kontrasto su baime, liūdesiu ar pykčiu.
Tokių baimių atsiradimas rodo du dalykus: emocinio raštingumo stoką ir šiuolaikinio pasaulio spaudimą nuolat būti laimingiems. Socialiniuose tinkluose demonstruojamas tobulas, džiaugsmingas gyvenimas sudaro įspūdį, kad tai turėtų būti visų kasdienybė. Tačiau neigiamos emocijos yra neišvengiama gyvenimo dalis ir turi svarbią funkciją: signalizuoja apie problemas, skatina keisti situaciją, suteikia atsparumo. Baimė jausti emocijas palieka žmogų nuolatiniame strese ir įtampoje.
Kintančios ir amžinos baimės: kas bendro, o kas nauja?
Žmonių baimės kinta tik iš dalies. Yra evoliuciškai paaiškinamų baimių, kurias genetiškai esame linkę jausti dėl ilgalaikio pavojaus, pavyzdžiui, tamsos, vorų, gyvačių, vilkų, aukščio. Tai klasikinės baimės, išliekančios iki šiol. Tačiau kartu atsiranda ir naujų, susijusių su šiuolaikiniu gyvenimu. Lankytojų užrašuose pasitaikė netikėtų pavyzdžių: baimė kvailų robotų, avarijų, klounų-marionečių, net indaplovės durų ar pagrobimo. Taip pat labai justi geopolitinės situacijos ir karo baimė. Tai atspindi tai, kas mus supa dabar. Tad dalis baimių yra amžinos, o dalis atsiranda kartu su nauju laikmečiu.
Tėvų vaidmuo formuojant vaikų saugumą
Vaikai lengvai perima tėvų baimes, todėl svarbiausia, kad tėvai patys rodytų gerą pavyzdį. Jie turėtų diegti vaikams saugumo jausmą, o ne kurti grėsmingo pasaulio atmosferą. Tačiau nereikia persistengti – slėpti ar neigti problemas. Norint padėti vaikui, pirmiausia reikia padėti sau. Jei tėvai patys nemoka tvarkytis su savo baimėmis ir nesikreipia pagalbos, vaikas tai labai greitai perima. Neretai vaiko baimės šaknys slypi pačių tėvų baimėse, o tokiu atveju dirbti su vaiku tampa sudėtinga.
Atvirumas apie baimes: progresas ar nauja problema?
Nors atrodo, kad žmonės šiandien drąsiau kalba apie savo baimes ir sunkumus, čia slypi paradoksas. Nors psichologinės pagalbos prieinamumas auga ir prevencija gerėja, kartu daugėja ir psichikos sutrikimų diagnozių. Kuo daugiau apie tai kalbama, tuo labiau žmonės koncentruojasi į savo sunkumus ir juos išryškina.
Tai turi abi puses: kai apie psichikos sutrikimus kalbama daugiau, žmonėms tampa lengviau atsiverti. Atvirumas skatina atvirumą, kas nors pasidalijęs savo patirtimi padrąsina kitus. Tačiau praktikoje matomas ir kitas reiškinys: kai kurie žmonės savo nedidelius sunkumus pradeda pritempti prie rimtesnių diagnozių vien todėl, kad apie tai daug kalbama. Tokiu atveju jų problemos realybėje nebūtinai tokios didelės, bet susikoncentravus atrodo kaip didžiulė tragedija.
Psichologė pateikė pavyzdį apie pacientę, kuri save pristatė kaip turinčią bipolinį sutrikimą, nors nei jai, nei psichiatrei taip neatrodė. Vėliau paaiškėjo, kad ji žiūrėjo serialą, kuriame šis sutrikimas pavaizduotas romantiškai. Kitas pavyzdys – Verterio efektas, kai žiniasklaidai dramatiškai nušvietus žinomo žmogaus savižudybę, fiksuojama daugiau panašių atvejų. Tai rodo, kad riba tarp normalizavimo ir romantizavimo yra labai slidi, o atsakomybė kalbant apie tokius dalykus – milžiniška.
Kaip susidraugauti su baimėmis? Psichologės patarimai
Visi žmonės turi baimių, ir tai yra visiškai normalu, kol jos netrukdo gyventi. Vienas svarbiausių dalykų – pripažinti savo baimę. Dažna klaida yra vengimas. Kai žmogus vengia to, kas jį gąsdina, jis niekada nepatiria teigiamos patirties, galinčios tą baimę sumažinti. Tai ypač matoma dirbant su vaikais – jeigu vaikas bijo mokytojo ar mokyklos ir nustoja į ją eiti, ta baimė tik stiprėja. Bet jei jis nueina ir pamato, kad ne viskas taip baisu, neigiama patirtis gali būti pakeista teigiama.
Parodos rengėjų sprendimas – užrašyti savo baimes ir atiduoti jas „monstrašuniui“ – yra vertingas jau vien dėl to, kad suteikia progą sustoti ir pagalvoti apie savo baimę. Tai savaime turi terapinį poveikį. Kai kuriems padeda ir pats ritualas – įmetus lapelį į „monstrašunio“ nasrus, atrodo, tarsi baimė būtų suvalgyta. Anonimiškumas leidžia atsakyti atviriau, todėl buvo ir labai liūdnų prisipažinimų. Tokios žaidybinės formos psichologijoje naudojamos, ypač dirbant su vaikais, nes per žaidimą lengviau prieiti prie rimtų temų.
Gyvūnų terapija: keturkojų draugų galia įveikiant nerimą
Buvimas su gyvūnu tiesiogiai veikia mūsų emocijas – glostant šunį ar katę mažėja streso hormono kortizolio kiekis ir išsiskiria oksitocinas, suteikiantis ramybės ir artumo jausmą. Augintiniai stiprina saugumo pojūtį – vaikai ramiau miega, šalia turėdami šunį, ne taip bijo tamsos ar „monstrų“. Jie taip pat skatina judėti: reikia išeiti pasivaikščioti, pabūti gamtoje, o tai savaime mažina įtampą ir nerimą. Tad šuo gali padėti tiek tiesiogiai – savo buvimu, tiek netiesiogiai – skatindamas sveikesnį gyvenimo būdą.
Šis pokalbis yra Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Istorija vizgina uodegą“, veikiančios Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje) iki 2025 metų spalio 26 dienos, dalis.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.