Psichologė ir geštalto psichoterapijos specialistė Teresa Samienė atvirai dalijasi ne tik įžvalgomis apie porų santykius, bet ir savo asmeninėmis patirtimis, kurios formavo jos asmenybę ir profesinį kelią. Užaugusi kaime, dešimties vaikų šeimoje, ji pati patyrė, kokią didelę įtaką vaikystės patirtys turi suaugusiojo gyvenimui. Nors pati turi vieną vaiką ir yra buvusi ištekėjusi tris kartus, tai jai netrukdo sėkmingai konsultuoti žmones, siekiančius išsaugoti savo santykius ir atrasti vidinę ramybę.
Kelias į psichoterapiją: asmeninė patirtis kaip stiprybė
Teresa Samienė neslepia, kad į psichoterapiją atėjo ne tik iš smalsumo žmogaus psichikai, bet ir per asmenines gyvenimo patirtis, skausmą ir klausimus, į kuriuos paviršiniai atsakymai nebetenkino. Ji pabrėžia, kad vien teorinės žinios žmogaus nepakeičia; keičia susitikimas su tiesa apie save – su savo skausmu, baime, ilgesiu ir neatsakytais vaikystės poreikiais. Šis asmeninis kelias tapo pagrindu jos darbui, kuriame remiasi geštalto psichoterapija, orientuota į gyvą kontaktą, patyrimą ir sąmoningumo augimą. „Manau, tai yra mano stiprybė. Nežiūriu į žmogų tik teoriškai. Dažnai būna, kad klientas man kažką pasakoja, ir aš tai atpažįstu iš vidaus, nes ir pati tai patyriau“, – teigia psichologė.
Vaikystė didelėje šeimoje: ištvermė ir neišsakyti poreikiai
Augdama dešimties vaikų šeimoje, Teresa buvo tarp brolių ir seserų per vidurį. Tai anksti išmokė ją jausti kitus, atpažinti įtampą ir prisitaikyti. Šios vaikystės patirtys ugdė ištvermę, jautrumą, gebėjimą girdėti tai, kas neišsakoma žodžiais – savybes, kurios šiandien yra neįkainojama vertybė dirbant su klientais. Vis dėlto, didelėje šeimoje, kurioje meilės netrūko, individualaus dėmesio kiekvienam vaikui galėjo stigtis. „Kai augi šeimoje, kurioje daug žmonių (ir jie turi sutilpti trijuose kambariuose), meilės yra, bet individualaus dėmesio kiekvienam gali trūkti.
Tada vaikas pradeda ieškoti būdų, kaip būti matomam: būti geram, stipriam, patogiam, naudingam… Vėliau suaugęs žmogus gali nešti tai į santykius“, – aiškina Teresa. Ji prisimena, kad prieš mokyklą reikėdavo pamelžti karvę, o apie būrelius ir talentų puoselėjimą niekas net negalvojo. Tėvas, nors ir paprastas kaimo žmogus, buvo didelis autoritetas, kasdien tikrinęs vaikų namų darbus, o tai skatino Teresą stengtis ir siekti. Vis dėlto, jai, kaip ir daugeliui, teko mokytis apginti savo vietą, poreikius ir balsą, neišduodant savęs dėl kitų.
Tėvo dėmesio svarba ir gijimo galia
Tėvo dėmesys dukrai yra gyvybiškai svarbus, formuojantis jausmą, kad esi verta meilės, matoma ir saugi. Teresos patirtis rodo, kad šio dėmesio trūkumas vaikystėje gali sukelti vidinį ilgesį, kuris vėliau atsispindi santykiuose – žmogus desperatiškai stengiasi nusipelnyti meilės ir bijo būti atstumtas. Po tėvo mirties, psichologė per seminarą atliko pratimą, kurio metu bendravo su terapeutu, vaidinusiu jos tėtį. Šis patyrimas sukėlė ašarų proveržį. „Neatsimenu nė vieno momento iš vaikystės, kai būčiau sėdėjusi tėčiui ant kelių ar jis būtų mane paėmęs už rankos. Didelėse šeimose vaikams neretai trūksta tėvų fizinio kontakto, apkabinimų, kuris mums labai svarbus“, – pasakoja ji. Ši inscenizacija parodė, kad terapija gali suteikti gydantį santykį, kurio trūko, padėdama žmogui nebe desperatiškai ieškoti to išorėje, bet auginti tai savyje. Tokios patirtys Teresai tapo jautriu kompasu dirbant su klientais.
Patarimai tėvams: ryšys, o ne tobulumas
Teresa Samienė ragina tėvus nekankinti savęs tobulos tėvystės mitu. „Vaikams nereikia idealių tėvų. Jiems reikia gyvų tėvų, kurie geba matyti, girdėti ir prireikus pripažinti: „Atsiprašau, čia tavęs nepastebėjau“, „Matau, kad tau skauda“, „Tu man svarbus“, – sako ji. Svarbiausia tėvystėje – ryšys, kuris kuriamas per mažus kasdienius kontaktus: žvilgsnį, klausymą, buvimą šalia. Net ir trumpas, bet sąmoningas momentas, kai tėvai yra tikrai su vaiku, jį mato ir girdi, gali būti nepaprastai reikšmingas. Didelėje šeimoje ypač svarbus individualus ryšys su kiekvienu vaiku, net jei tai tėra kelios minutės atskirai nuo visų kitų. Psichologė taip pat akcentuoja tėvų vidinės būsenos svarbą, nes perdegęs ar kaltėje gyvenantis tėvas negali duoti gyvo kontakto. Rūpinimasis savimi yra esminė tėvystės atsakomybė.
Santykių iššūkiai ir skyrybos: psichologo žvilgsnis
Teresa Samienė neslepia savo asmeninės patirties – ji buvo ištekėjusi tris kartus. Pirmasis vyras žuvo, jai tebuvo aštuoniolika, kai susilaukė dukrelės. Kitos dvi santuokos baigėsi skyrybomis, antroji truko beveik 20 metų. „Psichikos sveikatos specialistai irgi yra žmonės – su savo jautrumu, istorijomis, krizėmis ir iššūkiais“, – teigia ji. Šiandien į santykius ji žiūri ne per idealumo, o per sąmoningumo prizmę, pabrėždama, kad svarbu ne kiek jie trunka, o kiek juose yra gyvo ryšio ir augimo. Ji įsitikinusi, kad kartais žmonėms verčiau išsiskirti, nei kentėti toksiškuose santykiuose, ar tiesiog suprasti, kad jų keliai skiriasi. Skyrybos visuomet skausmingos, bet skirtumas tarp psichologinį išsilavinimą turinčių ir jo neturinčių žmonių galbūt tik tas, kad specialistai supranta, jog daug priklauso nuo jų pačių vidinės būsenos ir požiūrio, o ne nuo turimų daiktų ar socialinio statuso.
Gilus ryšys, o ne konflikto nebuvimas
Svarbiausia tarpusavio santykiuose, Teresos nuomone, nėra tai, kad pora niekada nesipyktų. Svarbiausia – gebėjimas išlikti ryšyje net ir konflikto metu, girdėti vienas kitą tiek gera, tiek skausmo akimirkomis. Ji pastebi, kad poros dažnai daro esminę klaidą – ginčijasi paviršiuje, nekalbėdamos apie gilumą. Po buitinių ginčų dėl dėmesio, pinigų ar laiko dažnai slypi gilesni jausmai: „Aš nesijaučiu tau svarbus“, „Aš bijau būti atstumta“, „Aš jaučiuosi viena“. Terapijoje mokomasi pereiti nuo kaltinimų prie tikrųjų jausmų ir poreikių įvardijimo. Dažna problema taip pat yra tai, kad žmonės ateina į santykius su neišgydytais vaikystės sužeidimais, reikalaudami iš partnerio to, ko kadaise negavo. Čia svarbu suprasti, kad partneris nėra praeities kompensacija, o žmogus, su kuriuo galima kurti naują santykį. Be to, poros per mažai kalba apie esminius dalykus – vertybes, ribas, požiūrį į pinigus, intymumą, vaikus, šeimą, kas vėliau gali sukelti griūtis ne dėl didelių krizių, o dėl neaptartų fundamentalijų.
Tamsa, atskleidžianti šviesą
Psichologei artima mintis „Kai pažvelgi į tamsą, joje išvysti savo šviesą“ atspindi jos asmeninį kelią. Jos gyvenime buvo ne vienas etapas, kai tamsa buvo labai reali vidinė būsena – netektys, santykių griūtys, vidinis vienišumas. Lūžis įvyko tada, kai ji pradėjo ne bėgti nuo skausmo, o į jį atsisukti, leisti sau pamatyti savo žaizdas, vienatvę, pyktį ir neišverktus išgyvenimus. Paradoksas tas, kad būtent ten, kur labiausiai skaudėjo, ji pradėjo atrasti tikrą, ne dirbtinę stiprybę. Šis kelias – nuo skausmo prie sąmoningumo – tapo pagrindu jos terapiniam darbui. Teresa siekia perduoti žinią, kad net ir sunkiausi gyvenimo etapai gali tapti ne pabaiga, o nauja pradžia, jei tik išdrįstama į juos pažvelgti sąmoningai ir leisti sau augti per patirtis.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.