Kovas žymi ne tik pavasario pradžią, bet ir kolorektalinio vėžio žinomumo mėnesį. Šiuo laikotarpiu, o ir nuolatos, gyventojai intensyviai raginami dalyvauti prevencinėje patikros programoje. „Juk taip nesunku pasidaryti testą ir žinoti, jog šiuo požiūriu esi sveikas. O jeigu randami pakitimai storojoje žarnoje ir nustatoma ankstyvųjų stadijų liga, turime visas galimybes žmogų pagydyti“, – teigia specialistai. Ši programa ypač aktuali 50–74 metų amžiaus gyventojams, kuriems nėra patvirtintas storosios žarnos piktybinis navikas.
Naujovės, palengvinančios patikrą
Siekdamas užtikrinti, kad gyventojai būtų laiku informuojami ir aktyviau dalyvautų patikroje, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) įdiegė esminių pokyčių. Nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio Kauno klinikose ir Santaros klinikose pradėtas vykdyti centralizuotos ankstyvosios storosios žarnos vėžio diagnostikos programos bandomasis projektas. Viena didžiausių naujovių – pernai įdiegta Sveikatos apsaugos informacinė sistema (SAIS), kuri užtikrins asmeninių kvietimų siuntimą laiškais, el. paštu ir SMS žinutėmis. Atrinktiems asmenims nebereikės vykti tyrimui į gydymo įstaigą: kartu su kvietimo laišku paštu bus atsiųstas mėgintuvėlis išmatų ėminiui surinkti, detali instrukcija ir vokas su atgaliniu adresu. Šis bandomasis projektas truks iki 2025-ųjų pabaigos, o nuo 2026 metų SAM planuoja šį modelį įdiegti visos šalies mastu.
Doc. dr. Audrius Dulskas pabrėžia, kad šie pokyčiai, ypač testų siuntimas į namus, padės pritraukti daugiau sveikai besijaučiančių žmonių. „Manau, pagal programą pasitikrinančių gyventojų skaičius turėtų padidėti. Tyrimai rodo, jog aktyvesnis kvietimas, testų komplektų siuntimas, dovanų kuponai pasitikrinimo dažnį gali padidinti iki 20-25 proc.“, – sako specialistas.
Asmeninė patirtis: netikėta diagnozė
Kaip patikros programa gali išgelbėti gyvybę, liudija ponia Birutė (75 m.). Eilinio vizito metu šeimos gydytojas jai pasiūlė pasitikrinti pagal programą. „Aš sutikau. Padariau tyrimą, tai buvo 2021 m. sausio mėnesį. Testas buvo teigiamas, tad teko važiuoti į V.
Grybo gatvę, kur padarė kolonoskopiją. Po procedūros vyresnės kartos gydytojas pasakė, jog polipus pašalino, užtikrino, kad tikrai viskas atrodo gerai. Patenkinta ir laiminga išstriksėjau iš V. Grybo gatvės. Tai buvo pirmas kartas, kai dalyvavau profilaktinėje programoje ir padariau tyrimą. Kitą dieną ryte, septintą valandą gaunu žinutę. Galvoju, kas gi čia dabar? Tyrimo atsakymas – vėžys. Negaliu suprasti, ne mano tyrimas, apsiriko, tik vakar pasakė, kad viskas gerai. Visos emocijos buvo vienu metu – siaubas, baimė, juokas, nesupratimas. Juo labiau, kad, kai dariau testą, šeimos gydytoja ramino. Sakė, nieko tokio, tu nesijaudink, gali būti tik hemorojus. O gauni atsakymą, kad ne viskas gerai…“ – pasakoja ponia Birutė.
Po šokiruojančios žinios prasidėjo gydymas, kuriam vadovavo gydytojas Audrius Dulskas. Daugiadalykės specialistų komandos konsiliumas skyrė chemoterapiją ir spindulinę terapiją. Nors buvo pirma stadija, gydytojai užtikrino, kad gydymas būtinas. „Vienu momentu, kai pasakė, kad tai pirma stadija, aš suabejojau, ar reikalingas gydymas? Tai ir paklausiau, gal čia iš viso pas mane nėra nieko? Gal gydymas nereikalingas? Sako, ne, tikrai yra. Reikia gydymo. Ir po gydymo dar kartą paklausiau – gal nereikėjo gydymo?…“ – prisimena ji.
Gydymo kelias ir svarbiausios pamokos
Ponia Birutė ligoninėje gydėsi du mėnesius 2021 metais. „Buvo du kursai chemoterapijos. Su pompa, kurią vadinau draugeliu, visur vaikščiojau. Ir tuo pačiu metu, kol gulėjau ligoninėje, buvo spinduliavimas. Po to jau iš namų važinėjau į spindulinę terapiją. Mano intensyvus gydymas taip ir baigėsi. Kas tris mėnesius buvo patikra. Po to – kas pusmetį darė vėžio žymenų tyrimą ir radiologinį tyrimą. Kitaip tariant, man buvo paskirta ilgalaikė stebėsena. Visi šie tyrimai buvo ir yra geri, jokių metastazių nėra. Jokių vaistų, jokių daugiau gydymų. Operuota nebuvau.“
Svarbiausia, pasak ponios Birutės, yra susidraugauti su situacija ir gydymu. Ji nejuto didelių šalutinių reiškinių, oda nenukentėjo, nepykino nuo chemijos. Net ir per pandemiją, kai lankytojų nebuvo, o bendravimas su medikais ribotas, ji išgyveno su knyga ir telefonu. „Žinoma, skaičiuodavau minutes, kol baigsis 24 valandų pompa. Sunkiausia būdavo išbūti paskutinę valandą. Žiūrėdavau, kada gi čia baigsis, signaliuko laukdavau. Bet per parą sugebėdavau ir išsimiegoti. Miegojau gerai“, – su šypsena prisimena ji.
„Prieš ateidama į profilaktinę programą jokių simptomų nejaučiau. Tik viena noriu pasakyti – visą gyvenimą turėjau užkietėjusius vidurius. Kas svarbiausia, jeigu diagnozuoja ligą? Nereikia panikuoti ir nesakau, kad tai lengva padaryti. Sunkiausia buvo, kai grįžau namo. Gyvenu viena, o man davė leidžiamus vaistus į pilvą. Buvo baisu, galvojau, kaip galėsiu susileisti? Pirmą kartą atvažiavau į ligoninę ir prašiau slaugytojos, kad suleistų. O po to pagalvojau, negi aš jau visai negaliu susitvarkyti su baime įdurti sau? Žinoma, panikos ataką teko patirti ne kartą. Išgerdavau valerijonų, kurie veikdavo, manyčiau, labiau psichologiškai. Kai tik susirgau, ligoninėje psichologas buvo atėjęs į palatą.“
Dabar, praėjus penkeriems metams nuo diagnozės, ponia Birutė atidžiau stebi mitybą, žino, ką valgyti ir ko vengti. Ji ypač pabrėžia profilaktikos svarbą: „Labai gerai, kad yra profilaktika, kad atliekamas slapto kraujo tyrimas. Tas kraujas gi nesilieja, tu jo nematai, o tyrimas jau parodo kraują. Juk polipų tikrai nejaučiau. Pagalvoju, taip sutapo, kad po jubiliejaus nuėjau pasitikrinti. Žinau informaciją, kad tik pusė tų, kuriems derėtų, pasitikrina. Na, ką gi galima pasakyti – nesąmoningi žmonės.“ Moteris su dideliu dėkingumu prisimena ją palaikiusius gydytojus: onkologę chemoterapeutę Teresę Pipirienę Želvienę, radioterapeutą Ernestą Šileiką ir chemoterapeutą dr. Marių Striogą.
Eksperto įžvalgos: sklaidykime baimes ir stigmas
Doc. dr. Audrius Dulskas ragina žmones: „Tikrinkitės, tikrinkitės ir dar kartą tikrinkitės. Tai gali išgelbėti jūsų gyvybę. Anksti diagnozavus ligą taip pat galima išvengti ilgo ir dažnai sunkaus, paprastai gyvenimo kokybę neigiamai veikiančio gydymo.“
Pasak jo, patikros programa stringa dėl informacijos trūkumo ir nepagrįstų baimių. Pacientų apklausa atskleidė dažniausius atsakymus, kodėl nesitikrinama: šeimos gydytojas nepasakė, nebuvo skundų arba baimė, kad bus rastas vėžys. „Kiekvienas žmogus yra pats atsakingas už savo sveikatą. Nereikia laukti, kol kažkas kitas pasakys. Tai turi būti įskiepyta mūsų galvose nuo mažų dienų – profilaktiškai tikrintis yra „cool“, – teigia A. Dulskas.
Taip pat svarbu sklaidyti baimes ir stigmas, susijusias su pirmo žingsnio baime pasidaryti testą ar kolonoskopija. Doc. dr. A. Dulskas pabrėžia, kad patikros programa nėra lygu kolonoskopijai. Tik 10–12 proc. besitikrinančiųjų testas būna teigiamas, ir tik jiems skiriamas kolonoskopinis ištyrimas. Vadinasi, 90 proc. dalyvaujančiųjų programoje patikra baigiasi ties pirminio testo atlikimu. Kolonoskopijos taip pat nereikia bijoti – procedūra atliekama su nejautra, o komplikacijų rizika yra labai maža.
Mitas yra ir ilgų eilių į kolonoskopiją baimė. Apklausos rodo, kad didžioji respondentų dalis laukė iki 2 savaičių. Nors tai gali skirtis priklausomai nuo gyvenamosios vietos, doc. dr. A. Dulskas ramina, kad tai trumpas laiko tarpas, ypač turint omenyje, jog kalbama apie besimptomius žmones. Iš teigiamą testą turėjusių asmenų, vėžys nustatomas tik apie 5 proc. atvejų, todėl skaičiai nėra gąsdinantys, o prevencija išlieka efektyviausia priemone.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.