Geležies trūkumas organizme – aktuali problema, galinti paveikti bet kurio amžiaus žmones. Pasak vaistininkės Kristinos Šnirpūnienės, geležies stygius dažnai išsivysto dėl nepilnavertės mitybos, lėtinių virškinamojo trakto ligų, po operacijų ar dėl didelio kraujo netekimo. Geležies preparatai itin svarbūs anemijos profilaktikai ir gydymui, ypač tiems, kurių geležies poreikis yra padidėjęs: vaikams ir paaugliams spartaus augimo laikotarpiu, nėščioms ir žindančioms moterims, taip pat moterims, patiriančioms gausias ir ilgas mėnesines, bei sportininkams.
Geležies dozavimas ir įsisavinimo ypatumai
Profilaktinė geležies paros norma svyruoja nuo 8 iki 18 mg. Mažakraujystei gydyti skiriama kur kas didesnė dozė – nuo 50 iki 200 mg geležies per parą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad maisto papilduose grynosios geležies paprastai būna iki 30 mg, o vaistuose – nuo 50 mg vienoje dozėje. Vaistininkė K. Šnirpūnienė pabrėžia, kad kuo didesnis geležies trūkumas organizme, tuo geriau ji bus įsisavinama, tačiau šimtaprocentinio pasisavinimo tikėtis neverta. Leidžiamoji geležis skiriama retai dėl perdozavimo ir ūmaus apsinuodijimo pavojaus.
Kaip išsirinkti efektyviausią geležies preparatą?
Geležis žmogaus organizme rezorbuojasi žarnyne, todėl purškiamų po liežuviu ar tirpinamų burnoje maisto papildų efektyvumas bus nedidelis. Geriausiai pasisavinami dvivalentės geležies jonai, kurie žarnyno epitelio ląstelėse oksiduojasi į trivalentę geležį, o ši, prisijungusi prie baltymo, virsta feritinu, pernešančiu geležį į kraują. Hemoglobino sudėtyje taip pat yra dvivalentė geležis, todėl rekomenduojama rinktis dvivalentės geležies druskas, pavyzdžiui, geležies sulfatą ar geležies gliukonatą, o ne trivalentę geležį.
Sąveika su maistu ir virškinimo trakto dirginimas
Viena iš geležies pasisavinimo problemų – jos sąveika su tam tikru maistu. Netirpūs ir sunkiai įsisavinami junginiai susidaro, kai geležis vartojama kartu su taninais, esančiais kavoje, arbatoje, raudoname vyne, ar su kalciu, kurio gausu pieno produktuose, sojos baltymuose, kiaušiniuose, košėse.
Maistas gali sumažinti geležies įsisavinimą net iki 40 procentų, todėl dalis gamintojų rekomenduoja vartoti geležies preparatus pusvalandį prieš valgį.
Tačiau čia iškyla kita problema – šalutinis geležies poveikis virškinimo traktui, pasireiškiantis šleikštuliu, pykinimu, viduriavimu ar vidurių užkietėjimu. K. Šnirpūnienė mini 2019 metais atliktą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tyrimą, kuris parodė, kad labiausiai virškinimo traktą dirgina geležies sulfatas, mažiau – geležies fumaratas ir geležies gliukonatas. Mažiausią šalutinį poveikį turi geležies druskų junginiai su amino rūgštimis – pavyzdžiui, geležies bisglicinatas. Šis junginys ne tik nedirgina skrandžio ir nėra suardomas skrandžio rūgšties (tai svarbu turintiems padidėjusį skrandžio rūgštingumą), bet ir nesąveikauja su maistu, bei neturi nemalonaus metalo poskonio. Šios savybės yra ypač svarbios gydant vaikų anemiją.
Kiti lengvai įsisavinami ir gerai toleruojami junginiai yra geležies hidroksido ir polimaltozės junginys, kuris dėl panašumo į feritiną yra gerai įsisavinamas, bei geležies pirofosfatas liposominėse mikrokapsulėse. Pastarosios suyra tik žarnyne, todėl geležis mažiau suardoma skrandyje ir nesąveikauja su maistu. Vaistininkė taip pat pabrėžia, kad gyvulinės kilmės geležis įsisavinama lengviau nei augalinės, todėl veganams augalinės kilmės geležis gali būti neefektyvi gydant anemiją.
Suderinamumas su kitais papildais ir vaistais
Vaistininkė perspėja, kad geležis sąveikauja ne tik su maistu, bet ir su kitais vitaminais, mikroelementais bei vaistais. Geležies įsisavinimą didina vitaminas C, varis, cinkas, o kraujo gamyboje taip pat dalyvauja vitaminas B12 ir folio rūgštis. Geležies ir folio rūgšties derinys ypač naudingas nėštumo metu.
Kita vertus, geležies pasisavinimą mažina vitaminas E, kalcis, magnis, aliuminis (esančios rūgštingumą mažinančių vaistų sudėtyje). Geležies rezorbciją blogina cholesterolį mažinantys vaistai, o pati geležis blogina chinolonų grupės antibiotikų ir tiroksino veikimą. Dėl to tarp geležies preparatų ir kitų vaistų vartojimo rekomenduojama daryti valandos ar dviejų pertrauką.
Kada sunerimti? Geležies trūkumo gydymo trukmė ir alternatyvos
Sergant mažakraujyste, geležies preparatai paprastai vartojami 3–6 mėnesius. Nors hemoglobinas pradeda kilti jau po pirmo mėnesio, geležies atsargoms organizme atstatyti reikia daugiau laiko. Jei hemoglobinas nekyla, K. Šnirpūnienė rekomenduoja atlikti papildomus tyrimus ir ieškoti kitų mažakraujystės priežasčių, tokių kaip B12 vitamino stoka, inkstų, kepenų, virškinimo trakto ligos (pvz., žarnyno opaligė, augliai) ar piktybiniai procesai.
Vaistininkė taip pat atkreipia dėmesį į hematogeno vartojimą. Nors viename hematogeno batonėlyje yra apie 5 mg geležies (beveik profilaktinė paros dozė), jame taip pat gausu cukraus ir kalorijų. Todėl kasdienis ilgalaikis hematogeno vartojimas nerekomenduojamas; tai veikiau įdomaus skonio saldumynas, praturtintas geležimi ir vitaminais, o ne visapusiškas gydymo būdas.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.