Pasirengimas karui su Rusija: Britanijos ir Vokietijos kariuomenių vadų įspėjimai bei ginklavimosi strategija
Geopolitinė įtampa Europoje pasiekė kritinį tašką, priversdama galingiausių žemyno valstybių karinę vadovybę prabilti apie scenarijus, kurie dar prieš kelerius metus atrodė sunkiai įsivaizduojami. Didžiosios Britanijos ir Vokietijos kariuomenių vadai vieningai sutaria, kad taikos era, kuria Europa mėgavosi dešimtmečius, baigėsi, o agresyvi Rusijos užsienio politika verčia Vakarų demokratijas fundamentaliai peržiūrėti savo gynybos prioritetus. Šis raginimas ruoštis galimam tiesioginiam kariniam konfliktui nėra tik politinė retorika – tai strateginis perspėjimas, kad delsimas investuoti į karinius pajėgumus šiandien gali kainuoti valstybių suverenitetą rytoj.
Karinio pasirengimo procesas apibūdinamas ne tik kaip atsargų kaupimas, bet kaip visapusiškas visuomenės ir pramonės perėjimas prie „ginklavimosi iki dantų“ doktrinos. Tai apima ne tik moderniausios ginkluotės įsigijimą, bet ir logistikos grandinių stiprinimą, amunicijos gamybos pajėgumų didinimą bei karių rengimo standartų kėlimą. Strategai pabrėžia, kad atgrasymas veikia tik tada, kai potencialus agresorius mato realią, apčiuopiamą ir akimirksniu panaudojamą karinę galią. Dabartinė situacija reikalauja, kad Europos valstybės ne tik deklaruotų paramą Ukrainai, bet ir pačios taptų nepajudinamomis tvirtovėmis, gebančiomis atremti hibridines ir konvencines grėsmes.
Vokietijos ir Jungtinės Karalystės karinio bendradarbiavimo stiprinimas šiame kontekste tampa esminiu saugumo ašies elementu. Abi šalys supranta, kad pavienės pastangos gali būti nepakankamos, todėl akcentuojama pajėgų integracija ir bendri gynybos planai. Vokietijos karinė vadovybė, ilgą laiką besilaikiusi santūrios politikos, dabar atvirai kalba apie būtinybę transformuoti Bundesverą į pajėgas, kurios būtų pasirengusios kovoti aukšto intensyvumo kare. Tuo tarpu Londonas akcentuoja technologinį pranašumą ir greitojo reagavimo pajėgumus, kurie yra būtini norint stabilizuoti rytinį NATO flangą krizės atveju.
Specialistų įžvalgos rodo, kad Rusijos karinė pramonė buvo operatyviai pritaikyta karo reikmėms, o tai reiškia, kad laiko tarpas, per kurį Europa privalo užpildyti savo gynybos spragas, sparčiai traukiasi.
Kariuomenių vadai perspėja, kad šis dešimtmetis bus lemiamas – tai laikas, per kurį turi būti atstatytas prarastas karinis potencialas. Svarbu ne tik tankų ar naikintuvų skaičius, bet ir kibernetinis saugumas, oro gynybos sistemų tankumas bei visuomenės psichologinis atsparumas galimoms provokacijoms. Kiekviena uždelsta diena sprendžiant gynybos finansavimo klausimus didina riziką, kad ateityje teks mokėti kur kas didesnę kainą.
Be tiesioginių investicijų į techniką, didžiulis dėmesys skiriamas ir karių motyvacijai bei visuomenės įtraukimui. Kai kuriose šalyse vėl grįžtama prie diskusijų apie privalomąją karinę tarnybą arba rezervistų rengimo reformą. Tikslas yra aiškus – sukurti struktūrą, kurioje kiekvienas pilietis suprastų savo vaidmenį šalies gynyboje. Toks totalinės gynybos modelis, koks taikomas pavyzdžiui Suomijoje, tampa pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms, siekiančioms užsitikrinti maksimalų saugumą neapibrėžtumo sąlygomis.
Galiausiai, raginimas skubiai ginkluotis yra nukreiptas ir į politinius lyderius, kurie privalo priimti nepopuliarius, tačiau būtinus sprendimus dėl biudžeto perskirstymo. Gynyba nebegali būti vertinama kaip išlaidos – tai egzistencinė investicija į ateitį. Britanijos ir Vokietijos generolų žinutė yra vieninga: taika nėra duotybė, ji turi būti saugoma jėga. Tik demonstruodama ryžtą ir neginčijamą karinį pasirengimą, Europa gali tikėtis išvengti didelio masto konflikto ir išlaikyti stabilumą regione, kurį vis labiau temdo agresyvių kaimyninių valstybių ambicijos.
Redaktorius, atsakingas už turinio kokybę, aiškumą ir sklandų pateikimą. Jis rūpinasi, kad straipsniai būtų informatyvūs, tikslūs ir atitiktų aukščiausius kalbos bei redagavimo standartus.