Kaunietė Marytė Klimienė storosios žarnos vėžio diagnozę išgirdo 2013-ųjų žiemą, būdama 55 metų. Nors žinia buvo netikėta, žvelgdama atgal moteris prisipažįsta jutusi ne vieną simptomą, rodantį, kad organizme vyksta pokyčių. Dar 2011 metais ginekologė, atlikusi profilaktinius tyrimus, įspėjo apie kažką negero, atliko papildomus tyrimus ir siuntė pas onkologus, tačiau tuomet nieko nebuvo rasta.
Lemtingi požymiai ir delsimo kaina
Vėliau M. Klimienė suprato, kad reikėjo tirtis toliau ir nesivadovauti mintimi, jog esi sveikas, jei nieko neskauda. Po dvejų metų, gruodį, pasirodęs staigus, vos dešimt sekundžių trukęs ir net parklupdęs didelis skausmas išangėje, taip pat neprivertė imtis veiksmų. Tik po kelių mėnesių, vasarį, moteris sunerimo, kai ėmė labai dažnai tuštintis – vos įsidėjus ką nors į burną, tekdavo iš karto lėkti į tualetą. Tai ėmė trukdyti įprastai veiklai.
Nuvykusi pas gydytoją, M. Klimienė gavo visus reikiamus tyrimus, o galiausiai su bendrąja nejautra buvo atlikta kolonoskopija. Nors tyrimas nesukėlė jokių nemalonių pojūčių, rezultatų sulaukta gniuždančių – pirmos stadijos storosios žarnos vėžys.
Kai gyvenimas griūna: netikėtas išbandymas
Moteris puikiai atsimena dieną, kai išgirdo gyvenimą apvertusį tyrimų atsakymą. „Važiavau namo iš poliklinikos – į juos veda toks siauras vingiuotas kelias. Slėgė pačios juodžiausios mintys. Staiga pastebiu, kad paskui mane važiuoja policijos automobilis. Netikėtai pareigūnai įjungia švyturėlius ir mane sustabdo. Paprašo dokumentų. Viską pateikiu, tik niekaip nerandu techninės apžiūros dublikato.“
Policininkas, patikrinęs automobilio registracijos numerį, informavo, kad techninė apžiūra negalioja jau dvejus metus. „Tai buvo paskutinis lašas, nebeišlaikiau – ėmiau verkti. Pareigūnas guodžia, sako, kad nėra dėl ko taip sielotis, juk smulkmena. Jums smulkmena, o man gyvenimas griūna… Vėžys, atsakau.
Pagailėjo, skyrė mažiausią galimą baudą ir palinkėjo pasveikti.“
Po šio incidento Marytei teko pranešti apie diagnozę šeimai. Palaikymo, anot M. Klimienės, nebuvo, tačiau dabar ji sako supratusi, kad būtent tai sustiprino, suteikė jėgų nepasiduoti ir ieškoti pagalbos. „Suvokiau, kad šį kelią eisiu viena, ligą privalėsiu įveikti pati“, – pasakoja pašnekovė. Įkvėpta vyro sesers pavyzdžio, kuri taip pat sirgo vėžiu ir pertvarkė savo gyvenimą, Marytė nusprendė elgtis taip pat. Jos gyvenime atsirado Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA) ir organizacija „Eivena“, kurios suteikė ne tik paramą, bet ir galimybių užsiimti įvairia veikla, leidusia nukreipti mintis nuo ligos.
Svarbiausia – nenuleisti rankų ir padėti kitiems
Diagnozavus storosios žarnos vėžį, M. Klimienei pirmiausia buvo atlikta operacija. Ištyrus pašalintą naviką, nustatyta trečia ligos stadija – vėžys per žarnų sieneles jau buvo išplitęs į limfmazgius. Po sėkmingos operacijos laukė reabilitacija ir ilgas gydymas chemoterapija – dvylika kursų. „Visą gydymą chemoterapija atlaikiau gana gerai, tačiau niekada daugiau nenorėčiau to pakartoti“, – prisimena moteris.
M. Klimienė įsitikinusi, kad likimas kiekvienam duoda tiek išbandymų, kiek reikia, ir visada yra to priežastis. „Aš išmokau man siųstas pamokas ir dabar labai stengiuosi padėti kitiems.“ Ji tapo POLA pacientų gide, padedančia sergantiesiems storosios žarnos vėžiu, ir savanoriauja organizacijoje „Eivena“. Nors dalis senųjų draugų nubyrėjo, susirado daug naujų, įgijo žinių ir prasmės savo gyvenimui.
Stigma ir prevencijos svarba: kodėl bijoma kalbėti?
Marytė Klimienė mano, kad draugų praradimą lemia vis dar visuomenėje stigmatizuojamos onkologinės ligos. „Nemažai žmonių bijo užsikrėsti vėžiu, nes trūksta informacijos šia tema, sergantieji nenori apie tai kalbėti, o aplinkiniai nežino, kaip elgtis, kaip prie ligonių prieiti.“ Todėl ji ir pasakoja apie save, norėdama, kad visi, susirgę vėžiu, suprastų, jog šiais laikais daugeliu atvejų ši liga pagydoma. Sveikuosius ji skatina domėtis savo sveikata, pasikliauti gydytojais, nebijoti kreiptis į specialistus, atkreipti dėmesį į kūno siunčiamus signalus, laiku atlikti reikiamus tyrimus ir dalyvauti prevencinėse programose.
Nacionalinė storosios žarnos vėžio patikros programa: Mažas aktyvumas – didelė rizika
Storosios žarnos vėžys yra viena iš dažniausių onkologinių ligų Lietuvoje. Higienos instituto duomenimis, pernai šia vėžio forma sirgo daugiau nei 6200 žmonių, o gyvybės neteko per pusę tūkstančio pacientų. Anot Kauno teritorinės ligonių kasos Gyventojų aptarnavimo skyriaus vedėjos Rasos Valinskaitės-Barščevičienės, labai svarbu ligą nustatyti kuo anksčiau – tada gydymas būna efektyvus. Tam skirta storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, pradėta vykdyti 2009 metais.
Reguliariai tikrintis kas 2 metus kviečiami 50–74 metų sulaukę vyrai ir moterys. Vizito metu šeimos gydytojas informuoja pacientą, paskiria slapto kraujo išmatose tyrimą ir aptaria rezultatus. Jeigu jie teigiami, siunčiama pas gydytoją specialistą kolonoskopijos tyrimui, kurio metu, esant poreikiui, paimama ir medžiaga biopsijai.
Deja, Valstybinės ligonių kasos duomenimis, dėl storosios žarnos vėžio tiriamasi vangiai. Pernai iš daugiau nei milijono tikslinės amžiaus grupės žmonių prevencinėje programoje sudalyvavo tik kas ketvirtas. Ligonių kasos primena, kad net ir nepapuolaant į tikslinę amžiaus kategoriją, pajutus nerimą keliančių simptomų, būtina kreiptis į šeimos gydytoją. Pacientai taip pat kviečiami nemokamai dalyvauti prostatos, gimdos kaklelio, krūties vėžio bei širdies ir kraujagyslių ligų prevencinėse programose.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.