Tylusis prieširdžių virpėjimas: klastinga liga, kelianti insulto grėsmę
Prieširdžių virpėjimas (PV) – dažna širdies ritmo sutrikimo forma, kuri gali pasireikšti be jokių akivaizdžių simptomų, tačiau kelia didelę grėsmę sveikatai. Nustatyta, kad žmonėms, sergantiems prieširdžių virpėjimu, net penkis kartus išauga insulto rizika. Vilniaus miesto klinikinės ligoninės gydytoja kardiologė Loreta Mikšėnaitė dalijasi svarbiais patarimais, kaip laiku atpažinti šią ligą ir išvengti sunkių komplikacijų.
Pirmieji požymiai ir kodėl svarbu veikti greitai
Daugelis žmonių, ištikus pirmajam prieširdžių virpėjimo priepuoliui, pajaučia diskomfortą krūtinėje ar neritmišką širdies plakimą. „Širdis „vartaliojasi“, „dreba“, kai kurie sako, kad burbuliuoja kaip verdantis puodas“, – pastebi gydytoja L. Mikšėnaitė. Ji pabrėžia, kad itin svarbu širdies ritmą atstatyti per 48 valandas nuo simptomų atsiradimo. „Rekomendacija yra, kad ligonis įsidėmėtų, kurią valandą jis pajuto širdies ritmo sutrikimą“, – teigia kardiologė, akcentuodama savalaikio reagavimo svarbą.
Kada liga tyko be įspėjimo?
Deja, ne visada prieširdžių virpėjimas pasireiškia staigiu priepuoliu. „Maždaug 30 proc. pacientų apskritai nepajaučia širdies ritmo sutrikimo pradžios“, – paaiškino L. Mikšėnaitė. Tokiais atvejais, kai simptomų nėra, žmonės dažnai kreipiasi į medikus tik tada, kai pasireiškia ligos komplikacijos, pavyzdžiui, širdies nepakankamumas, pasireiškiantis dusuliu, sumažėjusia fizinio krūvio tolerancija, kojų tinimu, bloga nuotaika, pablogėjusia išemine širdies liga ar galvos smegenų kraujotakos sutrikimu. „Tada pacientas nė nenumano, kas jam nutiko, kreipiasi į gydytoją, kuris nustato prieširdžių virpėjimą“, – pasakojo kardiologė.
Pavojingos prieširdžių virpėjimo komplikacijos: insultas, demencija ir depresija
Prieširdžių virpėjimas yra rimta liga, galinti sukelti daugybę pavojingų komplikacijų. Apie 30 proc. visų insultų įvyksta būtent dėl prieširdžių virpėjimo, o tokių insultų išeitis dažnai būna blogesnė.
„Remiantis statistiniais duomenimis, mirties rizika sergantiems prieširdžių virpėjimu yra nuo pusantro iki trijų kartų didesnė, nei sveikiems žmonėms. Esant prieširdžių virpėjimui greičiau progresuoja širdies nepakankamumas“, – perspėja L. Mikšėnaitė.
Negana to, dėl šios ligos gali vystytis ir kraujagyslinė demencija. Kardiologė paaiškina, kad širdyje susiformuoja smulkūs trombai, kurie užkemša mažas smegenų kraujagysles. Nors tai gali ir nesukelti akivaizdaus insulto, daugybinis smulkių kraujagyslių užkimšimas ilgainiui lemia demencijos išsivystymą. Be fizinių negalavimų, prieširdžių virpėjimas neigiamai veikia ir psichinę sveikatą, gali įstumti žmogų į depresiją dėl sumažėjusio fizinio pajėgumo ir darbingumo, prastėjančios gyvenimo kokybės. Liga taip pat sukelia didelę socialinę ir ekonominę naštą valstybei dėl dažnų hospitalizacijų ir gydymo išlaidų.
Kaip atpažinti ir sumažinti riziką? Kardiologės patarimas
Prieširdžių virpėjimo rizika didėja su amžiumi – dabar ja serga vienas iš keturių vyresnių nei 55 metų gyventojų, o prognozuojama, kad iki 2050 metų sirgs jau kas trečias. Tačiau liga gali pasireikšti ir jauniems žmonėms. Gydytoja kardiologė L. Mikšėnaitė pataria kiekvienam suaugusiam žmogui bent kartą per savaitę pasimatuoti kraujospūdį. „Visi elektroniniai kraujospūdžio matavimo aparatai taip pat rodo pulsą. Jeigu žmogaus pulsas visada būdavo 60–70, o dabar – 100, tai yra pirmas požymis, kad kažkas atsitiko ir reikia kreiptis pas gydytoją“, – patarė L. Mikšėnaitė.
Liga neturi vienos aiškios priežasties, tačiau yra daugybė veiksnių, skatinančių jos išsivystymą. Riziką galima paveldėti: jei vienas iš tėvų sirgo prieširdžių virpėjimu, maždaug 30 proc. tikimybė, kad sirgs ir sūnus arba dukra. Kiti svarbūs rizikos veiksniai: blogai koreguotas aukštas kraujospūdis, širdies vožtuvų ligos, širdies nepakankamumas, nutukimas, diabetas, skydliaukės funkcijos sutrikimai, elektrolitų balanso sutrikimai, lėtinės inkstų, uždegiminės, reumatologinės ligos, obstrukcinė miego apnėja, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, rūkymas ir piktnaudžiavimas alkoholiu. Įdomu tai, kad širdies ritmo sutrikimai būdingi ir profesionaliems sportininkams dėl ypač aukštų rezultatų siekimo.
Gydymo taktikos pasirinkimas ir prevencija
Nustačius prieširdžių virpėjimą ir negalint greitai atstatyti taisyklingo širdies ritmo, renkamasi viena iš dviejų gydymo taktikų – ritmo arba dažnio kontrolė. Pacientams skiriamos dvi vaistų grupės: antikoaguliantai, kurie, liaudiškai tariant, skystina kraują ir saugo nuo trombų bei insulto, ir medikamentai, reguliuojantys širdies pulsą, siekiant pagerinti gyvenimo kokybę.
Anksčiau gydymo taktiką parinkdavo gydytojas, tačiau dabar akcentuojamas bendras mediko ir paciento sprendimas. „Pastebėta, kad išeitys būna geresnės, kai pacientas pats dalyvauja pasirenkant gydymo taktiką, todėl svarbus ligonio ir gydytojo bendradarbiavimas, pasitikėjimas vienas kitu. Kiekvienam pacientui patariu pasirinkti kardiologą, kuriuo pasitiki, ir tik kartu su juo priimti gydymo taktikos sprendimus“, – sakė L. Mikšėnaitė.
Be medicininio gydymo, gyvybiškai svarbu palaikyti sveikatai palankų gyvenimo būdą: kontroliuoti lėtines ligas (diabetą, hipertenziją, nutukimą), subalansuotai maitintis, nerūkyti ir griežtai atsisakyti alkoholio. Rūpinkitės savo širdimi – ji tikrai jums padėkos.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.