Gydytojas infektologas Linas Svetikas savo darbu džiaugiasi, mato akivaizdų pastangų rezultatą – išgelbėtas gyvybes. Jo darbo sritis unikali tuo, kad didžioji dalis ligų yra pagydomos. „Tai ne kardiologija ar endokrinologija, kur žmogus pas tą patį gydytoją dėl tų pačių ligų vaikšto šimtą metų ir tikslas yra, kad liga neprogresuotų“, – pabrėžia medikas.
Nepaisant pasiekimų, infektologo darbe pasitaiko ir didelių iššūkių. Kartais tenka susidurti su situacijomis, kai net ir laiku pradėjus gydymą, ligonio išgelbėti nepavyksta, pavyzdžiui, sergant sepsiu, kai liga užsiveda itin agresyviai. „Infekcinės ligos dalį ligonių pražudo, bet noriu pasakyti, kad turime visas galimybes išgelbėti žmogų. Tai nėra terminalinės stadijos onkologija, kur belieka tik guosti pacientą“, – apie infektologo darbo specifiką pasakoja L. Svetikas. Medikas priduria, kad pacientai kartais pyksta ir dėl to, kad už medicinos paslaugas jiems gali tekti susimokėti, nors taisykles nustato ne gydytojai.
COVID-19: pamiršta, bet ne dingusi liga
Nors viešojoje erdvėje COVID-19 viruso neliko, ir daugelis jį pamiršo, gydytojo L. Svetiko darbe ši liga tebėra kasdienybė. „Ta liga atėjo ir ji visą laiką bus. Kovidinių ligonių iki pat šiol turime beveik kasdien“, – teigia gydytojas. Į ligoninės priėmimo skyrių patenka tik sunkiai sergantys pacientai, o lengvas infekcijas dažniausiai sutvarko šeimos gydytojai.
Dabar pacientų lovos nebegrupuojamos kaip „kovidinis skyrius“. Infekcinių ligų stacionaras priima platų užkrečiamų ligų spektrą – nuo COVID-19 iki įvairių odos infekcijų. Lovos grupuojamos pagal ligos pobūdį, tad greta paciento su užkrečiama žarnyno infekcija guldomas tik toks pat ligonis. Tai riboja lovų panaudojimą, net jei jos atrodo laisvos. Centre stengiamasi palikti tuos, kurie serga kontaktiniu būdu plintančiomis infekcijomis, o, pavyzdžiui, rože sergantys pacientai kartais nukreipiami pas kitus specialistus.
Priėmimo skyriaus kasdienybė: dinamika ir lūkesčiai
Infekcinių ligų centro priėmimo skyriaus darbas yra dinamiškas ir nenuspėjamas.
„Ryte gali neturėti nė vieno ligonio, o pietų būna per valandą suveža penkis sunkius pacientus. Tada turi suktis greitai“, – pasakoja L. Svetikas. Pacientų srautas svyruoja, o žmonės atvyksta dėl pačių įvairiausių priežasčių – nuo elementarių respiracinių infekcijų iki kritinių būklių. Kartais, mediko teigimu, pacientai atvyksta visiškai be reikalo, net ir vidury nakties, nors jų būklė nėra rimta.
Pandemijos laikotarpis parodė, kokie gali būti krūviai. Įprastai per parą tenka apžiūrėti 20–30 ligonių, tačiau pandemijos metu šis skaičius išaugo iki 100 pacientų. Dirbančių žmonių skaičius liko nepakitęs – vienas ar daugiausiai du gydytojai. Ši patirtis leido išmokti vertingų pamokų. Gydytojas L. Svetikas mano, kad jei naujas iššūkis įvyktų artimiausius kelerius metus, medicinos sistema reaguotų daug geriau, nes „atmintis tebėra šviežia, išmokta dirbti pandemijos sąlygomis“.
Specialistų trūkumo dilema: siaura ar plati specializacija?
Lietuvoje dažnai keliamas klausimas dėl infektologų trūkumo, tačiau L. Svetikas turi kitokią nuomonę. „Mano asmenine nuomone, per daug norima turėti siauros specializacijos gydytojų“, – teigia jis. Medikas mano, kad daugelį problemų galėtų išspręsti gerai paruošti skubiosios medicinos ir šeimos gydytojai, taip pat vidaus ligų gydytojai. Jis pabrėžia, kad šeimos gydytojų rezidentūra nėra pakankamai ilga, atsižvelgiant į jų platų žinių spektrą.
Gydytojo nuomone, reikėtų sutelkti resursus į kertinių sričių specialistų rengimą. Dabar susidaro situacijos, kai pacientai turi laukti eilėse pas konkrečius siauros specializacijos medikus, nors jų problemą galėtų išspręsti ir plataus profilio gydytojas. Kaip pavyzdį L. Svetikas mini pandemiją, kai COVID-19 suaugusius ligonius sėkmingai gydė net pediatrai. „Suprantu, kad jei aš nueičiau operuoti už chirurgą, būčiau išvytas iš operacinės, bet didžiąją dalį terapinių problemų galėtų išspręsti kokybiškai paruošti plataus profilio gydytojai specialistai“, – apibendrina infektologas.
Skiepų svarba ir gresiantys protrūkiai
Ministerijai atkreipus dėmesį į sumažėjusias vaikų skiepijimo apimtis, L. Svetikas perspėja, kad ligų protrūkiai yra tik laiko klausimas. Skiepijimo apimtys mažėja jau daugiau nei dešimt metų. Kaip pavyzdį jis pateikia tymus: „Jei pažiūrėsime statistiką, pamatysime, kad tokių ligų kaip tymai skiepijimo apimtys 2019 m. buvo apie 92 proc. Anksčiau buvo 96–97 proc. Todėl 2019 m. turėjome tymų protrūkį.“ Nors protrūkis greitai išblėso, tai parodė, kas gali nutikti.
Taip pat medikas primena apie erkinių encefalitą, kurio pikas būna vasarą. Nors tik dalis ligonių serga sunkiomis formomis, nėra galimybės numatyti, kam pasireikš lengva, o kam sunki ligos eiga. „Būna, jaunas žmogus perserga erkiniu encefalitu ir turi liekamųjų reiškinių. Tai nebūtinai reiškia neįgaliojo vežimėlį. Gali būti, kad po ligos žmogui bus sunku sutelkti dėmesį, kamuos galvos skausmai, jis negalės dirbti“, – perspėja gydytojas. L. Svetikas griežtai kritikuoja antivakcininį judėjimą, pavadindamas jį „visiška nesąmone“, nes skiepai yra efektyvus būdas apsisaugoti nuo sunkių ligų.
Priėmimo skyrius: ne „McDonald’s“ greitis, o šviesoforo principas
Konfliktai ligoninių priėmimo skyriuose yra natūrali darbo dalis. „Žmonės nori viską gauti greitai. Visuomenė pripratusi prie makdonaldo: atvažiuoji, garsiai pasakai, ko nori, ir už penkių minučių gauni. Skubioje pagalboje tas neveikia“, – aiškina L. Svetikas. Pacientams tenka palaukti, ypač pikiniais periodais, kai, pavyzdžiui, atšalus orams, padaugėja žmonių su lūžiais.
Priėmimo skyriuose taikomas „šviesoforo“ principas, kai paciento būklė įvertinama ir suteikiama pirmumo kategorija. Mėlynai kategorijai priskirtas žmogus neturėtų būti priėmimo skyriuje, nes jo būklė nėra skubi. Sunkesnės būklės pacientai (geltonos, raudonos kategorijos) aptarnaujami pirmiau, nepriklausomai nuo atvykimo eilės. „Jei greitoji atveža mergaitę, kuri turi aukštesnę temperatūrą, bet jos gyvybiniai rodikliai yra normalūs, ir atveža kitą ligonį su deguonies poreikiu, natūralu, kad pirmiau eisi pas sunkesnį pacientą, o ne tą, kuris pirmiau atvažiavo ir garsiau rėkia. Iš to daug konfliktų kyla“, – pasakoja gydytojas.
Ginčų kyla ir dėl neguldymo į ligoninę ar antibiotikų išrašymo. Dažnai žmonės iš kitų rajonų atveža artimuosius į Vilnių, tikėdamiesi gydymo, nors turėtų gydytis pagal gyvenamąją vietą. Ligoninės lovų skaičius ribotas ir skirtas konkretiems profiliams. Gydytojas pabrėžia, kad net jei yra laisvų lovų, pavyzdžiui, hematologiniame skyriuje, jos negali būti naudojamos elementariems ligoniams, nes tai pakenktų kritiškai svarbioms specializuotoms paslaugoms, atvykus tam tikro profilio pacientui.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.