Vos pajutus pirmuosius peršalimo simptomus, daugelis automatiškai prisimena nuo vaikystės pažįstamas priemones: šiltas kojų voneles, kompresus, šildančius tepalus ar eterinius aliejus. Vieni tiki, kad taip ligą galima „išvaryti per pėdas“, kiti tai daro tiesiog dėl jaukumo ir noro palengvinti šaltkrėčio krečiamo kūno būklę. Tačiau ar šios priemonės realiai padeda pasveikti, ar tik laikinai pagerina savijautą?
Pasak vaistininkės Evelinos Šeibokaitės, idėja, kad peršalimą galima „gydyti per pėdas“, kilo iš liaudies medicinos tradicijų, kuriose šiluma buvo laikoma vienu pagrindinių būdų padėti organizmui kovoti su liga. Žmonės pastebėdavo, kad sušilus ar išprakaitavus sumažėja šaltkrėtis ir tampa lengviau, todėl šiltos pėdų vonelės, kompresai ar masažai ilgainiui tapo įprasta namų priemone.
Liaudies medicinos lobiai: kojų vonelių mitas ir realybė
„Šiluma atpalaiduoja, gerina paviršinę kraujotaką, mažina įtampą ir gali laikinai sumažinti nemalonius pojūčius. Taigi realiai tai nėra gydymas, o tik savijautą gerinanti pagalbinė priemonė“, – sako Evelina Šeibokaitė, atkreipdama dėmesį, kad liaudies priemonės dažnai veikia per mūsų pojūčius ir organizmo reakciją į komfortą, o ne tiesiogiai naikindamos virusus.
Druska kojų vonelėje: nauda ar tik malonumas?
Viena populiariausių priemonių peršalus – šilta kojų vonelė su druska. Tačiau, pasak E. Šeibokaitės, čia svarbiausia saikas ir saugumas, nes per karštas vanduo ar per ilga procedūra gali duoti priešingą efektą.
„Vanduo turėtų būti maloniai šiltas, bet ne karštas – apie 37–39 °C, o mirkymo trukmė – 10–20 minučių. Per karštos ar per ilgos vonelės gali išsausinti odą, sukelti paraudimą ar sudirgimą, ypač jei oda jautresnė“, – atkreipia dėmesį vaistininkė.
Kalbėdama apie druskos naudą, E. Šeibokaitė pabrėžia, kad ji labiau susijusi su komfortu nei su pačios ligos eiga.
„Druska, ar tai būtų jūros druska, ar magnio sulfatas, gali suminkštinti odą, palengvinti negyvos odos pasišalinimą, šiek tiek sumažinti tinimą. Po procedūros kojas reikėtų gerai nusausinti ir patepti drėkinamuoju kremu, kad būtų išvengta sausumo“, – pataria vaistininkė.
Kada kojų vonelės gali pakenkti? Svarbūs įspėjimai
Nors šiluma daugeliui asocijuojasi su jaukumu ir pagalba, tam tikrais atvejais kojų vonelės gali būti ne tik nenaudingos, bet ir rizikingos.
„Kojų vonelių nerekomenduojama taikyti karščiuojant, nes papildoma šiluma gali dar labiau apkrauti organizmą. Atsargumo reikia ir mažiems vaikams – jų oda jautresnė, o termoreguliacija dar nėra visiškai stabili, todėl procedūra turėtų būti trumpa ir tik su drungnu vandeniu“, – pažymi E. Šeibokaitė.
Vaistininkės teigimu, nėštumo metu svarbu vengti perkaitimo, ypač pirmąjį trimestrą. Taip pat atsargesni turėtų būti sergantys cukriniu diabetu ar turintys kraujotakos sutrikimų, nes dėl galimo sumažėjusio jautrumo pėdose lengviau nepastebėti per karšto vandens, o žaizdos gali gyti lėčiau.
„Jei vargina egzema, dermatitas ar oda įtrūkusi, druskingas vanduo gali dar labiau sudirginti, todėl tokiais atvejais verčiau rinktis švelnesnes priemones arba pasitarti su specialistu“, – pastebi ji.
Eteriniai aliejai ir šildantys tepalai: daugiau kvapo nei gydymo
Dar viena dažna praktika – į voneles įlašinti eterinių aliejų. Nors kvapai iš tiesų gali sukurti palengvėjimo pojūtį, E. Šeibokaitė atkreipia dėmesį, kad jų poveikį dažniausiai pajuntame per uoslę ir nervų sistemą.
„Malonus kvapas gali mažinti stresą, skatinti atsipalaidavimą, pagerinti miego kokybę. Kai kurie eteriniai aliejai turi lengvų antiseptinių ar priešuždegiminių savybių, tačiau jų nepakanka gydyti virusines infekcijas“, – tvirtina ji. Didžiausios klaidos yra per didelis eterinių aliejų kiekis ir lašinimas tiesiai į vandenį. Kadangi aliejai su vandeniu nesusimaišo, jie gali likti koncentruoti ir tiesiogiai veikti odą, sukeldami dirginimą ar alergines reakcijas. Tai ypač aktualu vaikams, nėščiosioms ir žmonėms, turintiems jautrią odą.
Peršalus dažnai ieškoma greito palengvėjimo, todėl populiarūs ir šildantys tepalai su mentoliu ar kamparu. Tačiau jų poveikis taip pat susijęs su pojūčiais, o ne su pačios infekcijos slopinimu.
„Mentolis aktyvina šalčio receptorius ir sukelia gaivumo pojūtį, o kamparas švelniai dirgina ir skatina paviršinę kraujotaką, todėl jaučiama šiluma. Tai laikinai sumažina skausmo ar užgulimo pojūtį – smegenys reaguoja į temperatūrinį dirgiklį, o ne į diskomfortą“, – sako vaistininkė. Be to, mentolio kvapas gali sudaryti subjektyvų lengvesnio kvėpavimo įspūdį, tačiau viruso šios priemonės neveikia ir ligos trukmės nesutrumpina.
„Šildantys tepalai su kamparu ar mentoliu nerekomenduojami kūdikiams ir mažiems vaikams, ypač iki 2 metų, nes jų kvėpavimo takai jautresni, o stiprūs kvapai gali sukelti bronchų spazmą ar kvėpavimo pasunkėjimą. Atsargūs turėtų būti ir sergantys astma, turintys polinkį į alergines reakcijas, taip pat žmonės su jautria ar pažeista oda, pavyzdžiui, esant egzemai ar dermatitui“, – įspėja E. Šeibokaitė.
Apibendrinant, nors liaudies priemonės ir gali suteikti trumpalaikį palengvėjimą bei komfortą peršalus, svarbu suprasti jų tikrąją paskirtį ir galimus pavojus. Jos yra pagalbinės priemonės savijautai pagerinti, o ne tiesioginis gydymas. Kilus abejonių dėl ligos eigos ar naudojamų priemonių, visada geriausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.