Vienoje sostinės įmonių finansų analitike dirbanti Viktorija iki tol niekada nesusimąstė, kad gali rimtai susirgti. Jos giminėje nebuvo žmonių, kuriems būtų nustatytas skrandžio vėžys. Tačiau nemalonus jausmas burnoje ilgainiui virto kur kas rimtesne problema, kurią diagnozuoti prireikė ne vienerių metų.
Iš pradžių Viktorijai buvo įtarta gastroezofaginio refliukso liga (GERL), liaudiškai vadinamasis rėmuo. Moteris išbandė įvairias skrandžio sulčių rūgštingumą mažinančias tabletes, jai ne vieną kartą buvo atliktas endoskopijos tyrimas, biopsija. Tik po ilgų paieškų, prieš dvejus metus, jai buvo nustatytas skrandžio vėžys ir atlikta operacija.
Viktorijai sunkiausia buvo apsiprasti su mintimi, kad serga onkologine liga. Kai pateko į Nacionalinį vėžio institutą, moteris svėrė vos 47 kilogramus. Pašalinus dalį skrandžio jos svoris dar šiek tiek sumažėjo, nes reikėjo laikytis griežtos dietos. „Buvau įpratusi, kad pavalgius staiga pasidaro bloga, todėl turiu pagulėti, maždaug po 20 minučių viskas praeidavo, bet tai trukdavo tik iki kito valgymo“, – prisiminė Viktorija.
Praėjus dvejiems metams po operacijos, jos gyvenimas sugrįžo į senas vėžes. Dabar ji sveria 51 kilogramą ir, nors gali valgyti beveik viską, dažnai lankosi pas dietologę dėl per mažo svorio.
Klastingi skrandžio vėžio simptomai, kurių negalima ignoruoti
Viktorija nėra vienintelė pacientė, kuriai skrandžio vėžio diagnozė užtruko. Nacionalinio vėžio instituto pilvo chirurgas Augustinas Baušys pripažįsta, kad ši liga apgaulinga, nes pasireiškia ne iš karto, o skausmas juntamas retai. Apie pusę pacientų, sergančių ankstyvųjų stadijų skrandžio vėžiu, jokių skundų neturi. Tačiau vystantis ligai ilgainiui atsiranda įvairių virškinimo sistemos simptomų.
„Jaučiant tokius negalavimus, ypač jei jie kartojasi, reikėtų nenumoti ranka, o kreiptis į gydytoją“, – patarė A. Baušys. Pagrindiniai simptomai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį, yra:
- nemalonus jausmas „po duobute“ ar viršutinėje pilvo dalyje;
- ankstyvas sotumo jausmas, apetito praradimas;
- dažnas riaugėjimas;
- svorio kritimas be aiškios priežasties;
- ilgai užsitęsęs rėmuo, nepasiduodantis medikamentiniam gydymui;
- neintensyvus kraujavimas, mažakraujystė, sukelianti bendrą silpnumą, greitą nuovargį ar dusulį.
Ankstyva diagnostika – raktas į sėkmingą gydymą
Skrandžio vėžys yra agresyvi liga, tačiau laiku diagnozuota gali būti sėkmingai gydoma ir išgydoma. Gydytojų darbą labiausiai apsunkina tai, kad žmonės pernelyg vėlai kreipiasi pagalbos, kai onkologinė liga jau būna išplitusi į kitus organus. Tokiu atveju sunku tikėtis visiško pasveikimo, o gydymas gali tik sušvelninti simptomus ir pailginti gyvenimo trukmę.
Nustačius lokalizuotą skrandžio vėžį ankstyvos stadijos, gydymo rezultatai būna geri, dažnai užtenka vien chirurgų pagalbos. Kitais atvejais gydymo būdai kur kas sudėtingesni, tenka taikyti ne tik operaciją, bet ir chemoterapiją, spindulinį gydymą.
Šiuolaikinės skrandžio vėžio gydymo galimybės Lietuvoje
Lietuvoje šiuolaikiniam skrandžio vėžio gydymui prieinamos visos priemonės, taikomos pažangiuose Europos centruose. Be to, mūsų šalyje vykdomi ir klinikiniai tyrimai, kurie pacientams suteikia galimybę išbandyti inovatyvius, dar eksperimentinius gydymo metodus.
Pagrindinis gydymo metodas, leidžiantis tikėtis visiško pasveikimo nuo skrandžio vėžio, yra chirurginis. Vien tokio gydymo pakanka tik ligai nustačius ankstyvos formos. Diagnozavus vietiškai pažengusį skrandžio vėžį, kartu su chirurginiu gydymu derinama šiuolaikinė chemoterapija, kai skiriama keletas skirtingai veikiančių citotoksinių vaistų – tai Europoje vertinamas kaip auksinis standartas.
Viena naujovių yra minimaliai invazinės skrandžio vėžio gydymo operacijos. Esant labai ankstyvam vėžiui gali pakakti endoskopinio naviko pašalinimo, išsaugant skrandį ir išvengiant pjūvių pilve. Labiau pažengusiai ligai šalinti dalį ar visą skrandį bei aplinkinius audinius su limfmazgiais taip pat gali būti naudojama laparoskopinė technika, pasižyminti greitesniu pooperaciniu sveikimu.
Šiuolaikinis gydymas yra kompleksinis, todėl svarbų vaidmenį atlieka specialistų komanda: pilvo chirurgai, chemoterapeutai, radioterapeutai, radiologai, dietologai, reabilitologai, patologai, anesteziologai-reanimatologai ir slaugos personalas. Jų bendras darbas leidžia nustatyti tikslią diagnozę, parinkti geriausią gydymą ir sumažinti šalutinius reiškinius.
Pacientų rūpesčiai ir pasveikimo galimybės
Pacientai prieš operaciją nerimauja, ar įmanoma gyventi be skrandžio. Chirurgas A. Baušys patvirtina, kad žmogaus organizmas puikiai prisitaiko. Tyrimai rodo, kad laiku sustabdžius ligą ir praėjus metams po skrandžio šalinimo operacijos, ligoniai jaučiasi taip, kaip sveiki žmonės. Pacientus taip pat domina pooperacinės komplikacijos ir pasveikimo tikimybė.
Išsamūs tyrimai atskleidė, kad nustačius ankstyvą skrandžio vėžį, pasveiksta beveik 98 procentai sergančiųjų. Tais atvejais, kai liga yra vietiškai pažengusi, gydymo rezultatai taip pat nėra beviltiški – pasveikti gali 30–50 procentų ligonių. Tai dar kartą pabrėžia ankstyvos diagnostikos svarbą.
Skrandžio vėžio rizikos veiksniai ir prevencija
Ilgą laiką buvo manoma, kad skrandžio vėžiu dažniau serga vyresni kaip 50–55 metų žmonės. Nors ši tendencija išlieka, pastebima, kad liga vis dažniau užklumpa gerokai jaunesnius asmenis, o jų tarpe neretai pasireiškia agresyvesne forma. Lietuvoje gydytojai kasmet susiduria su trisdešimtmečiais, sergančiais skrandžio vėžiu.
Yra žinomi rizikos veiksniai, didinantys pavojų susirgti šia onkologine liga: rūkymas, neatsakingas alkoholio vartojimas, Helicobacter pylori infekcija ir tam tikri mitybos ypatumai. Didesnę riziką turi žmonės, mėgstantys rūkytą mėsą, marinuotas daržoves, vartojantys daug druskos ir aštrių prieskonių.
Šeimos istorija taip pat svarbi. Didesnę riziką turi tie asmenys, kurių šeimoje kas nors jau serga šia liga, kas gali būti susiję su Helicobacter pylori infekcija. Paveldimas skrandžio vėžys pasitaiko retai, tačiau genetinius tyrimus rekomenduojama atlikti, jei giminėje bent du artimi giminaičiai susirgo šia liga būdami jaunesni nei 50 metų arba trys giminaičiai sirgo bet kokiame amžiuje.
Skrandžio vėžio galima išvengti laiku nustačius ikivėžinius pakitimus. Pavyzdžiui, tokie pokyčiai gali susidaryti jungtyje tarp stemplės ir skrandžio, ilgą laiką sergant gastroezofaginio refliukso liga (Barreto stemplė). Skrandžio rūgštys pažeidžia stemplės gleivinę, verčia ją keistis, ir kartais šie pokyčiai gali progresuoti iki piktybinio naviko.
Jei medikamentinis gydymas nuo rėmens negalavimų nepadeda, prieš pradedant naują gydymo ciklą, būtina atlikti endoskopijos tyrimą. Jo metu galima apžiūrėti skrandį ir atlikti biopsiją, siekiant nustatyti, ar nėra supiktybėjimo ženklų. Svarbu atsiminti, kad už rėmens simptomo gali slypėti ir onkologinė skrandžio liga.
Aptikus skrandžio polipų, būtina atlikti jų biopsiją, siekiant nustatyti histologinį tipą. Tai padeda gydytojams apsispręsti, ar juos šalinti, nes kai kurie gali būti ikivėžiniai pakitimai. Tačiau didžioji dalis sergančiųjų skrandžio vėžiu neturi jokių ikivėžinių būklių. Ypač svarbu pajutus negalavimus nedelsti ir kreiptis į gydytoją, nes ankstyva skrandžio vėžio diagnostika yra raktas į gydymo sėkmę ir didžiausią viltį išgyti.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.