Nepažįstamojo dovana grąžino į gyvenimą: transplantacija – vienintelė išeitis sparčiai daugėjant inkstų ligų atvejų

Lėtinė inkstų liga visame pasaulyje sparčiai plinta, o galutinės stadijos ligoniams inksto transplantacija tampa pirmo pasirinkimo gydymo būdu. Tai ne tik gelbsti gyvybes, bet ir radikaliai keičia sergančiojo bei jo artimųjų gyvenimą. Kaip teigia prof. M. Miglinas: „Sergančiam žmogui tai yra neįkainojama dovana, nes sėkminga inksto transplantacija pakeičia ne tik paciento, bet ir jo artimųjų gyvenimą – pacientas vėl gali grįžti į jam įprastą gyvenimą, dirbti, kurti šeimą, nebepriklausyti nuo inkstų veiklą pavaduojančių aparatų (dializės procedūrų), pamiršti negalavimus ir prastą savijautą.“

Inkstų ligos klasta: paciento Birutės Sakalauskaitės istorija

Panevėžietės Birutės Sakalauskaitės patirtis atskleidžia inkstų ligos klastingumą. Ilgas diagnozės ieškojimas baigėsi Santaros klinikose, kur buvo nustatytas pažengęs glomerulonefritas (inkstų kamuolėlių uždegimas) ir vaskulitas (inkstų kraujagyslių pažeidimas). Ligos progresavimas pareikalavo ne vienos inksto biopsijos, dažnų vizitų į ligoninę ir galiausiai – dešimt mėnesių trukusių hemodializės procedūrų.

„Inksto transplantacijos laukiau, nes neveikiant inkstams, gyvenimas yra su gausybe apribojimų – dėl skysčių kiekio, maisto pasirinkimo, dializės procedūrų,“ – pasakoja B. Sakalauskaitė, išreikšdama padėką medikams už rūpestingą priežiūrą iki transplantacijos ir už atliktus tyrimus, būtinus įrašant pacientą į transplantacijos laukiančiųjų registrą.

Transplantacijų evoliucija ir senėjanti populiacija

Inkstų transplantacijos Lietuvoje atliekamos jau daugiau nei pusę amžiaus, nuo 1970-ųjų. Per šį laikotarpį medicininės priemonės ir procedūrų aplinkybės gerokai patobulėjo. Anksčiau recipientams būdavo taikomi griežti atrankos kriterijai, įskaitant amžiaus apribojimus. Tačiau dabar situacija pasikeitė. „Dabar vyresni pacientai įrašomi į laukiančiųjų eilę, jų sveikatos priežiūrai skiriamas didelis dėmesys dėl su vyresniu amžiumi susijusių gretutinių ligų rizika.

Populiacijai senstant ir daugėjant vyresnių žmonių skaičiui, medikai turi ruoštis šioms tendencijoms, nes didėjant amžiui, lėtinėmis ligomis, taip pat ir lėtine inkstų liga, sergama dažniau, didėja ir dializuojamų pacientų amžius,“ – aiškina prof. M. Miglinas.

Sėkminga operacija ir modernios technologijos

Birutė Sakalauskaitė inksto transplantacijos laukė tris mėnesius. „Iškvietimui transplantacijai buvau pasirengus kiekvieną minutę – daiktų krepšys buvo sukrautas,“ – prisimena pacientė. Lemtingas skambutis atėjo netikėtai. Ligoninėje viskas vyko operatyviai, o konsiliumo metu buvo patvirtinta, kad transplantacija bus atlikta. „Viskas vyko operatyviai, profesionaliai, atidžiai, lenkiu galvą ir dėkoju už visų atsakingą darbą,“ – sakė ji.

Urologijos centro gydytojas urologas Gediminas Platkevičius paaiškina, kad donoro inkstas įprastai įsodinamas į pilvo apačioje esančią klubinę sritį. Chirurgai savų neveikiančių inkstų paprastai nešalina, nebent yra medicininių indikacijų, tokių kaip navikai ar didelės apimties policistinė liga. Sėkmingai operacijai itin svarbi kraujagyslių būklė ir kūno masė. B. Sakalauskaitės atveju, operacija truko apie 3 valandas, o lengvas pacientės antsvoris palengvino chirurgo darbą.

Pergabenti inkstus iš kitų šalių, pavyzdžiui, iš Latvijos, naudojamos perfuzinės mašinos. Šie prietaisai palaiko fiziologiškai artimą inksto būklę transportavimo metu. „Šie aparatai veikia pulsuojančios perfuzijos principu, atitinkančiu širdies funkciją, nes kraujas taip pat pulsuojančiai išmetamas į kraujotaką. Tokia technologija yra naudojama ir išsivysčiusioje Europoje, todėl mūsų klinikos atitinka pasaulinius standartus,“ – pabrėžia G. Platkevičius.

Donoro organų trūkumas ir tarptautinio bendradarbiavimo svarba

Lietuvoje inksto transplantacijos laukia beveik 140 recipientų, iš jų 3 vaikai. Donoro organų trūkumas yra didelė problema, o laukimo laiką galėtų sutrumpinti tarptautinis bendradarbiavimas. Prof. M. Miglinas atkreipia dėmesį, kad dauguma ES šalių priklauso tokioms organizacijoms kaip „Eurotransplant“, „Scandiatransplant“ ar „Swisstransplant“, kurios leidžia keistis organais, ypač svarbiais imunologiškai įjautrintiems pacientams.

„Mes esame maža šalis, mažas ir donorų pasirinkimas. Dėl to labiausiai kenčia imunologiškai įjautrinti (sensitizuoti) pacientai – jiems sudėtinga parinkti organą. Įsijautrinama po buvusių kraujo perpylimų, po nėštumų ir po buvusių inksto transplantacijų. Vidutiniškai inkstas veikia 10–15 metų. Kadangi inkstai transplantuojami jau 53 metus, tai pakartotinų transplantacijų reikia vis daugiau – antros, trečios, ketvirtos ar net penktos. Jiems labai sunku parinkti tinkamą donoro inkstą, arba net neįmanoma. Jei tarsi pasmerkti dializuotis visą gyvenimą, nors kai kurie yra tik 30 metų amžiaus. Įstoję į tarptautinę organizaciją, būtume lygiateisiai nariai, žymiai daugiau donorų organų ir inkstas pirmiausia būtų siūlomas būtent tokiems imunologiškai jautriems pacientams. Atsirastų galimybė jiems padėti,“ – aiškina prof. M. Miglinas, ragindamas Lietuvą aktyviau jungtis prie tarptautinių organų donorystės tinklų.

Santaros klinikų lyderystė transplantologijoje

Santaros klinikos yra pirmasis ir daugiausiai patirties turintis transplantologijos centras Lietuvoje, tęsiantis 1970 m. vilniečių chirurgų transplantologų pradėtą darbą. Čia atliekamos ne tik standartinės inksto transplantacijos, bet ir sudėtingos procedūros, tokios kaip transplantacijos iš nesuderinamų kraujo grupių, kasos-inksto komplekso bei kasos salelių transplantacijos.

2022 m. Lietuvoje buvo atliktos 77 inksto transplantacijos iš mirusio ir 7 iš gyvo donoro. Santaros klinikose – atitinkamai 47 ir 2. Inkstų transplantacija nuolat tobulėja: imuninę sistemą slopinantys vaistai tapo efektyvesni, atsirado perfuzijos aparato taikymo galimybė, o organų transplantacijos atliekamos nepaisant imunologinių barjerų. Pacientų po inksto transplantacijos 5 metų išgyvenamumas siekia 84 proc., 10 metų – 73 proc., o transplantuoto inksto – atitinkamai 72 proc. ir 54 proc. Santaros klinikose pirmą kartą Baltijos šalyse atlikta ir dviejų organų – inksto ir kasos transplantacija (2008 m.), inksto transplantacija iš nesuderinamos kraujo grupės donoro (2010 m.), gyvo donoro inksto laparoskopinė paėmimo operacija (2017 m.) ir kasos salelių transplantacija (2021 m.). Šie pasiekimai rodo, kad Lietuvoje pacientai gauna modernų šiuolaikinį gydymą, o inkstų persodinimo operacijų rezultatai nenusileidžia geriausiems Europos ir pasaulio centrams.