Europos Sąjungos (ES) stabilumui vis dažniau iškyla grėsmių ne tik išorės, bet ir vidaus. Tokių valstybių kaip Vengrija ar Slovakija vadovai, kritikuojami dėl korupcijos ir antidemokratinių tendencijų, demonstruoja euroskepticizmą ir elgiasi taip, kad tai gali pasitarnauti Europos projekto ardymui. Akivaizdu, jog atėjo metas spręsti – ar toleruoti, ar imtis ryžtingų veiksmų.
Artėjantys Vengrijos parlamento rinkimai tampa itin svarbiu geopolitiniu įvykiu, atspindinčiu naująją realybę. Dabartinį ministrą pirmininką Viktorą Orbaną atvirai remia tiek Rusijos režimas, tiek Donaldo Trumpo administracija. Ši dviguba parama yra aiškus ženklas Europai, kad ji negali likti abejinga ir stebėti situacijos nuošalyje, mat V. Orbano vadovaujama Vengrija tampa nebe tokia ir slapta Rusijos įtakos agente ES viduje.
Vengrijos dvigubas žaidimas: tarp ES paramos ir Maskvos įtakos
Neseniai žurnalistų atskleisti faktai, kad Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjartas informuodavo Rusijos diplomatijos vadovą Sergejų Lavrovą apie svarbių ES susitikimų eigą ir rezultatus, tik patvirtina seniai nujaučiamas tendencijas.
Vengrija akivaizdžiai vykdo dvigubą politiką: viena vertus, naudojasi Europos Sąjungos teikiama parama ir privalumais, kita vertus – aktyviai palaiko rusiškų energetikos įmonių interesus, blokuoja karinę paramą Ukrainai ir teikia politinę bei informacinę pagalbą Maskvai ir Minskui. Toks elgesys kelia rimtų klausimų dėl Vengrijos įsipareigojimų ES vertybėms ir solidarumui.
JAV geopolitinis posūkis ir parama V. Orbanui
Panašią poziciją demonstruoja ir Donaldo Trumpo sąjungininkai JAV respublikonų partijoje. Pavyzdžiui, valstybės sekretorius Marco Rubio po Miuncheno saugumo konferencijos, rinkdamasis valstybę vizitui, pasirinko Vengriją ir ten aktyviai agitavo už V. Orbano partiją. Pats D. Trumpas socialiniuose tinkluose platina įrašus, naudojamus V. Orbano rinkimų kampanijoje, ragindamas „rinktis teisingai, kad nebūtų prarasta JAV parama“.
Toks JAV geopolitinis posūkis, kurį Miuncheno konferencijoje aiškiai įgarsino viceprezidentas J. D. Vance’as, rodo, jog amerikiečiai ne tik nesibodės kištis į Europos politiką, bet ir atvirai rems kandidatus, atitinkančius D.
Trumpo politinius tikslus.
Europa kryžkelėje: tylėjimas ar griežtas atsakas?
Europos reakcija į šiuos procesus, deja, kol kas atrodo įprasta: stebima, laikomasi sąžiningos politikos principų, teisinių normų ir gerbiamas Vengrijos piliečių apsisprendimo laisvės. Tačiau stebint, kaip Vengrijos parlamento rinkimai tampa kovos lauku prieš ES išlikimą, kuriame pirmą kartą modernios politikos istorijoje sutampa Vašingtono ir Maskvos interesai – griauti, skaldyti ir silpninti europietišką bendrabūvį, kyla klausimas, ar toks pasyvumas yra tinkamas atsakas.
Nors tyliai tikimasi opozicijos lyderio, Pagarbos ir laisvės partijos (TISZA) pirmininko Peterio Magyaro pergalės, trūksta aiškesnio situacijos vertinimo, kas nutiks, jei rinkimai bus klastojami ar neįvyks demokratiškas valdžios perdavimas. Taip pat vengiamasi kalbėti apie tai, kad V. Orbanas gauna tiesioginę Rusijos režimo paramą ir net žvalgybos siūlymų inscenizuoti pasikėsinimą.
Jau ne paslaptis, kad Budapeštas tampa rusiškos žvalgybos žaidimų aikštele, pritraukiančia ne tik tam tikrų politinių jėgų atstovus iš kitų valstybių, bet ir partijas, gaunančias finansinę paramą iš su Rusijos valstybinėmis įmonėmis ar finansinėmis sistemomis siejamų šaltinių.
Visi, kurie vienaip ar kitaip siekia silpninti ES vienybę, demokratiją ir ardyti institucijas savo valstybėse, randa prieglobstį V. Orbano Vengrijoje. Ši, jausdama tiek Vašingtono, tiek Maskvos globą, nesidrovi stoti į diplomatinę konfrontaciją su Ukraina ar visa likusia Europa.
Ar įmanoma Vengriją pašalinti iš ES?
Nors visuomenėje vyrauja nuomonė, kad iš Europos Sąjungos galima pasitraukti tik savo noru, teisės ekspertai, pavyzdžiui, Tiubingeno universiteto konstitucinės teisės profesorius Martinas Nettesheimas, jau Lenkijos Konstitucinio Teismo krizės metu pabrėžė, kad valstybės narės pašalinimo procesas, nors ir techniškai bei politiškai sudėtingas, yra įmanomas įrodžius stojimo sutarties pažeidimus.
ES sutarties antrasis straipsnis aiškiai apibrėžia vertybes, kuriomis privalo remtis visos narės: pagarba žmogaus orumui, laisvei, demokratijai, lygybei, teisinei valstybei ir žmogaus teisėms, įskaitant mažumų teises. Be to, visos valstybės įsipareigoja veikti bendros užsienio ir saugumo politikos rėmuose.
V. Orbano vadovaujama Vengrija sistemingai pažeidinėja tiek ES vertybes, tiek bendros politikos susitarimų principus. Ji atvirai kolaboruoja su trečiosiomis šalimis, kurių valdžios atstovai viešai deklaruoja siekį sugriauti ar susilpninti ES. Europa nebegali ignoruoti Budapešte vykstančių procesų ir jų ardomosios veiklos pasekmių.
Lemtingas pasirinkimas: Vengrijos ateitis Europos Sąjungoje
Atsižvelgiant į tai, kad JAV ir Rusija demonstruoja naujus didžiųjų galių veikimo principus, ES privalo reaguoti gynybiniais būdais, peržengiančiais iki šiol deklaruotas pozicijas. Vienas iš tokių būdų – aiškiai deklaruoti, kad Vengrijos piliečių pasirinkimas artėjančiuose parlamento rinkimuose iš esmės yra referendumas dėl tolesnio šalies likimo Sąjungoje.
V. Orbano pergalė pratęstų ir dar labiau sustiprintų jį remiančių užsienio galių įtakos žaidimus ES viduje. Vengrai turi rinktis: arba laikytis ES sutarties sąlygų, vykdyti solidarią ir priešiškų šalių įtakai atsparią politiką, arba pasitraukti iš Europos valstybių draugijos ir jungtis prie sąjungų, geriau atstovaujančių jų interesams.
Akivaizdu, kad dabartinė Vengrijos valdžia vykdo ES silpninančią ir net priešišką jai politiką, aktyviai padėdama ją griauti siekiančioms jėgoms. Jei Europa į tai nereaguos ir nesiims griežtų priemonių, toliau bejėgiškai stebėsime, kaip tokių valstybių kaip Lietuva saugumą ir gerovę užtikrinanti sąjunga byra į šipulius.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.