Demencija – lėtinis ir progresuojantis galvos smegenų sutrikimas, pažeidžiantis smegenų ląsteles ir suprastinantis ryšį tarp skirtingų smegenų dalių, atsakingų už kalbą, atmintį, judėjimą, orientaciją, suvokimą, skaičiavimo įgūdžius ir gebėjimą mokytis. Dėl šių pažeidimų dažnai pakinta emocijų kontrolė, socialinis elgesys ir motyvacija. Sergant demencija, asmuo tampa visiškai priklausomas nuo artimųjų ar kitų jį slaugančių asmenų, o profesinė veikla ir socialinė adaptacija labai sutrinka. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, su šia liga susiduria tūkstančiai šeimų. Apie tai, kas yra demencija, kokie požymiai ją išduoda ir kokios pagalbos sulaukia sergantieji bei jų artimieji, pasakoja demencija sergančią mamą slaugantis Vaidas ir LSMU Kauno ligoninės gydytoja geriatrė Jurgita Knašienė.
Pirmieji požymiai ir artimųjų patirtis: Vaido istorija
Vaido močiutė taip pat sirgo demencija, tad šeima žinojo ligos eigą. Pirmieji simptomai Vaido mamai pasireiškė sulaukus maždaug 68-erių. Nors ir būdama pensijoje, ji buvo labai aktyvi: lankydavosi bažnyčioje, bendraudavo, domėjosi. Pirmasis ryškus pokytis – atsisakymas naudotis kompiuteriu, nors anksčiau tai daryti mėgo ir puikiai sekėsi. Netrukus prasidėjo socialinių kontaktų vengimas, lėtinės ligos ir, galiausiai, atminties spragos. „Kažką pasakai, susitari, o mama čia pat užmiršo. Tada mes su sese sureagavome ir nuėjome pas gydytojus“, – pasakojo Vaidas.
Pati mama nesuvokė, kas jai darosi, nors visą gyvenimą bijojo šios ligos. Pirminis psichologinis tyrimas demencijos neparodė, tačiau psichiatras Klaipėdos ligoninėje patvirtino diagnozę, kai atminties spragos tapo didesnės, atsirado padidėjęs jautrumas aplinkai, dirglumas. Buvo paskirti vaistai demencijai ir antidepresantai.
Būtina kasdienė artimųjų globa ir pagalba
Diagnozės nustatymas – tik pirmas žingsnis. Antrasis ir dažnai sudėtingiausias – reguliarus vaistų vartojimas, ypač kai žmogus nepripažįsta ligos.
„Pas mus viskas vyksta per įkalbinėjimus. Mama daug metų vartojo kraujo spaudimą mažinančius vaistus, vitaminus. Todėl naujais vaistais demencijai valdyti mes tiesiog papildėme jos vaistų dėžutės „kišenėles“, nuolat kalbame ir primename“, – sakė Vaidas.
Vyras teigia, kad tėčiui taip pat buvo sunku priimti žmonos pokyčius. „Turbūt iki galo jis ir dabar nesupranta, kaip su tuo gyventi. Tikrai sunku priimti žmogų, kuris per porą metų visiškai pasikeitė.“ Ši citata puikiai atspindi artimųjų skausmą.
Ligai progresuojant, kognityviniai įgūdžiai vis labiau mažėja. Vaidas akcentuoja, kad svarbiausia – reguliarūs vizitai pas gydytojus, lėtinių ligų valdymas, infekcijų vengimas ir smulkiausių sveikatos sutrikimų nepraleidimas pro akis. Taip pat ypač svarbi sergančiajam pritaikyta gyvenamoji aplinka. Vaidas patarė iš anksto apgalvoti ir susitvarkyti teisinius klausimus, pavyzdžiui, paveldėjimo ir įgaliojimų, nes ligai pažengus tai tampa praktiškai nebeįmanoma.
Demencija: medicininis požiūris ir pagrindinės priežastys
LSMU Kauno ligoninės gydytoja geriatrė Jurgita Knašienė pabrėžia, kad senatvė nėra demencijos sindromo priežastis. Nors amžėjant atmintis silpnėja, tai yra normalūs fiziologiniai pokyčiai, kurie skiriasi nuo patologinio neuronų nykimo, sukeliančio demenciją.
Demencija – lėtinė progresuojanti smegenų liga, pažeidžianti atmintį, mąstymą, orientaciją, supratimą, skaičiavimo įgūdžius, gebėjimą mokytis, kalbą ir protavimą. Šiuos pažinimo proceso sutrikimus lydi emocijų, elgesio ir kasdienės veiklos sutrikimai. „Dažniausia demencijos priežastis – Alzheimerio liga“, – teigia gydytoja. Kitos priežastys gali būti kraujotakos sutrikimai (kraujagyslinė demencija), endokrininės ligos, nervų sistemos ligos (pvz., Parkinsono liga), galvos traumos, vitaminų trūkumas ar toksiniai veiksniai. Pagrindinė gydytojų užduotis – nustatyti demencijos priežastį, nes kiekvienas atvejis yra unikalus ir reikalauja individualių sprendimo būdų.
Kaip atpažinti demenciją: įspėjamieji ženklai
Demencijos diagnostiką apsunkina tai, kad pirmieji simptomai dažnai būna neaiškūs, o sergantysis stengiasi nuslėpti ligą. „Kuo vėliau kreipiamasi į specialistą, tuo ligą yra sunkiau suvaldyti. Demencija nustatoma tada, kai simptomai trunka pusę metų ir ilgiau“, – apgailestauja J. Knašienė.
Medikė patarė atkreipti dėmesį į šiuos požymius, kurie gali rodyti demenciją:
- Naujai atsiradęs užmaršumas, trumpalaikės atminties pablogėjimas, minties kartojimas, sunkumas rasti tinkamą žodį.
- Trinka orientacija laike ir vietoje, pasiklystama žinomose vietose, pamirštami svarbūs įvykiai, nesilaikoma gydymo režimo.
- Agnozija – negebėjimas atpažinti formas, daiktus, veidus.
- Kalbos sutrikimas (afazija), apimantis kalbos nesupratimą, negebėjimą pavadinti daiktų, rašymo (agrafija) ir skaitymo (aleksija) sutrikimus.
- Elgesio pokyčiai: perdėtas draugiškumas, atsiribojimas, dirglumas, agresyvumas, klaidžiojimas, naktinis aktyvumas.
- Kasdienės veiklos pasikeitimai: nebesugebėjimas gaminti maisto, atlikti namų ruošos darbus, rūpintis savimi, tvarkytis su pinigais, vairuoti.
Demencijai progresuojant, stebimi ryškūs atminties sutrikimai, visiška dezorientacija, pacientas tampa visiškai nesavarankiškas. Pasireiškia rijimo, čiulpimo refleksai, ligonis nebevaikšto, atsiranda pragulų, infekcijų. Pastebėjus pirmuosius demencijos požymius, ypač jei šeimoje yra buvę sergančiųjų, reikėtų nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją, kuris nukreips pas geriatrą, psichiatrą arba neurologą.
Kaip bendrauti su sergančiuoju demencija ir palaikyti artimuosius?
J. Knašienė primena, kad ligonio asmenybės mes nepakeisime, o viskas, kas su juo vyksta, yra ligos padarinys. „Bet koks mėginimas kontroliuoti ar pakeisti elgesį, draudimai gali būti nesėkmingi. Todėl bendravimas su demencija sergančiu žmogumi – tai iššūkis, kurį galima įveikti pamirštant asmeniškumus ir pasitelkiant pagarbą, meilę, kūrybiškumą, lankstumą, kantrybę, užuojautą, o kartais ir humoro jausmą.“ Svarbu pritaikyti aplinką (sumažinti triukšmą, išlaikyti įprastą baldų išdėstymą) ir stenktis suprasti, kas sukelia elgesio pokyčius, nes ligoniai dažnai nemoka pasakyti, ko nori ar ko jiems reikia.
Elgesio sutrikimus gali sukelti fizinis skausmas, alkis, troškulys, liga ar vaistai. Gydytojai, esant reikalui, gali skirti antipsichotinių vaistų (elgesio korektorių), antidepresantų ar nerimą slopinančių vaistų. Kadangi demencija paliečia ne tik ligonį, bet ir juo besirūpinančius žmones, medikė linki neužsidaryti ir ieškoti paramos grupėse, bendrauti su specialistais: gydytojais, slaugytojais, socialiniais darbuotojais, psichologais. Tinkamas bendravimas padeda sumažinti stresą, pagerina santykius ir gyvenimo kokybę, taip pat leidžia geriau valdyti iškilusias situacijas.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.