Europos Sąjunga susiduria su rimta problema dėl paramos Ukrainai. Nors ES vadovai 2025 m. gruodį susitarė skirti Ukrainai 90 mlrd. eurų beprocentę paskolą, pasinaudodami bendro skolinimosi mechanizmu, šis sprendimas netikėtai įstrigo. Paskola yra gyvybiškai svarbi kovojančiai Ukrainai, kuriai, negavus papildomo finansavimo antrąjį 2026 m. ketvirtį, gresia rimtos pasekmės.
Nors paskolos sąlygos buvo ilgai derinamos ir joms pritarė ES Vadovų Taryba, ES Taryba bei Europos Parlamentas, Vengrija paskutiniu momentu, kai reikėjo išleisti vertybinius popierius, užblokavo sprendimą. Tai ypač akibrokštas, turint omenyje, kad Vengrijai ir Slovakijai buvo padaryta išimtis – jos nėra atsakingos už paskolos grąžinimą ir turėjo viso labo palaikyti kitų šalių iniciatyvą. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, iš pradžių pritaręs projektui, vėliau pakeitė nuomonę. V. Orbanas paskolos blokavimą sieja su rusiškos naftos tiekimo atnaujinimu naftotiekiu „Družba“, kurį sausio mėnesį pažeidė Rusijos atakos. ES ieško teisinio sprendimo, kaip apeiti Vengrijos veto, ir kartu daro spaudimą Ukrainai, kad ši taisytų naftotiekį. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen žadėjo rasti sprendimą, tačiau kol kas ES paskolos Ukrainai perspektyva nėra aiški.
Zelenskio reakcija ir kritika
Įtampa dėl Vengrijos veto sukėlė aistrų audrą. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis viešai pareiškė, kad perduos Orbano adresą Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms ir lieps „pakalbėti sava kalba“. Nors kol kas niekas garsiai nepavojaus varpais, tikimasi, kad sprendimas bus rastas iki ES Vadovų Tarybos posėdžio kovo 19–20 dienomis. Vilties teikia ir balandžio 12 d. Vengrijoje numatyti rinkimai, kuriuose pergalė pranašaujama opozicijos lyderio Peterio Magyaro vadovaujamai partijai „Tisza“. Nors Magyaras nėra didelis Ukrainos rėmėjas ir neatsisakys rusiškos naftos importo, jo požiūris yra nuosaikesnis nei atvirą neapykantą Ukrainai demonstruojančio Orbano.
Vis dėlto, Zelenskio pasisakymą kritikavo ne tik Orbanas ir Magyaras, bet ir Europos Komisijos atstovas.
Akivaizdu, kad Zelenskis pasielgė netinkamai. Jo pareiškimas galėjo įžeisti ne tik Orbaną, bet ir dalį vengrų, be to, pasitarnauti Orbanui rinkimų kampanijoje kurstant antiukrainietišką nuotaiką. Susiklosčiusi padėtis išties yra dramatiška ir absurdiška. Ji atskleidė gilų prieštaravimą ES viduje ir beveik neišsprendžiamas struktūrines problemas. Viena vertus, sveriama kovojančios šalies finansinis ir gynybos pajėgumas bei dramatiškiausio epochos karo, galinčio nulemti Europos ir pasaulio tvarką, baigtis. Kita vertus – vienos šalies, neprisiimančios jokios atsakomybės ir net nedalyvaujančios paskolos teikimo procedūroje, piktavališkos ambicijos.
ES sprendimų priėmimo iššūkiai ir šantažo kasdienybė
Panaši padėtis ES jau buvo susiklosčiusi ne kartą. Vengrija, prie kurios kartais prisijungia Slovakija, iš pradžių blokuodavo beveik kiekvieną sankcijų Rusijai paketą. Tačiau, išlaikiusi įtampą iki paskutinės akimirkos ir išsireikalavusi kokių nors nuolaidų (dažniausiai ne tokių ir didelių), vėliau sankcijoms pritardavo. Toks šantažas tapo ES sprendimų priėmimo kasdienybe. Tačiau šis žaidimas – be taisyklių ir nėra jokių garantijų, kad kurį nors kartą Vengrija ar kita valstybė neis iki galo ir neužblokuos reikšmingos ES iniciatyvos.
Siekdama priimti sprendimus išvengiant vienbalsio pritarimo, ES dažnai ieško teisinių spragų savo sistemoje: išrandami atskiri mechanizmai, einama tarpvyriausybinių susitarimų keliu, pritaikomas laikinas teisės akto taikymas ar įkuriamas ES fondas, kuriam vienbalsio pritarimo nereikia. Tai nėra praktika, kuria būtų galima didžiuotis, tačiau kitaip ES daugeliu atvejų taptų tiesiog neveiksni.
Struktūrinės ES problemos: ekonominė ar politinė sąjunga?
Susiklosčiusi situacija atskleidžia fundamentalią ES struktūrinę problemą. 1957 m. įkurta Europos ekonominė Bendrija buvo ekonominė sąjunga. 1992 m. ji virto ES, išlaikydama ekonominio bendradarbiavimo prioritetą. Šiuo metu, kylant įtampai pasaulyje, daugėjant kontrastų ir iššūkių, išryškėjo didžiulis poreikis, kad ES veiktų ne vien kaip ekonominė sąjunga, bet ir kaip politinė esybė. Nors ES neretai traktuojama kaip politinis vienetas, o jos struktūros imituoja nacionalinės valstybės struktūras (Vadovų Tarybos pirmininkas panašus į prezidentą, Europos Parlamentas – į atstovaujamąjį organą, Europos Komisija – į vyriausybę), šis panašumo įspūdis yra apgaulingas. Šių struktūrų funkcijos gerokai skiriasi nuo atitinkamų nacionalinių valstybių institucijų funkcijų.
Deja, gerų žinių čia nėra. Yra didelis poreikis, kad ES būtų vieninga ir galinga, tačiau, kita vertus, stiprėja didesnio valstybių suvereniteto rėmėjų balsai. Nepaisant didelio poreikio ir iki šiol įdėtų pastangų sukurti politinę sąjungą, ES tokia nėra, ir yra mažai prielaidų, kad kada nors taps. Ilgą laiką atrodė, kad didesnė ES vienybė įmanoma demokratinių vertybių pagrindu, tačiau šiuo metu net ir ši idėja kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų.
Buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claudeʼas Junckeris kažkada yra sakęs, kad „ES sudaryta iš mažų valstybių ir iš valstybių, kurios dar nesupranta, kad yra mažos“. Šiuo metu tas supratimas ateina. Kylant Kinijos galybei, augant daugelio kitų valstybių ekonominei galiai, ES valstybės, veikdamos pavieniui, jau nebegali būti laikomos rimtomis žaidėjomis.
Integracijos pasiekimai ir dominuojantys interesai
Ekonominio bendradarbiavimo ir vieningos rinkos srityje ES pasiekė nemažai, nors galėjo ir daugiau, kaip paliudyta 2024 m. Mario Draghio ataskaitoje apie Europos konkurencingumą. Vis dėlto, ES nedera nuvertinti: 27 valstybių bendros rinkos darinys yra unikalus. Pasaulio istorijoje toks valstybių bendradarbiavimas turbūt nepakartojamas, ypač kalbant apie išteklių perskirstymą ekonomiškai mažiau pajėgių sąjungos partnerių naudai. Sunku būtų istorijoje rasti pavyzdį, kad šalis geranoriškai dalytųsi ištekliais su kitomis valstybėmis, juo labiau sisteminiu būdu.
Kitas svarbus dalykas – daugelį bendradarbiavimo projektų griaunantys savanaudiški valstybių interesai, galingesnių valstybių siekis dominuoti. Nors pasaulyje buvo keliolika mėginimų pakartoti ES integracijos patirtį (pvz., ASEAN, „Mercosur“, Afrikos Sąjunga, EAC), šie dariniai gerokai atsilieka nuo ES integracijos ir bendradarbiavimo lygio.
Vengrijos pašalinimo dilema ir vienbalsiškumo pinklės
Kyla klausimas, ar Vengriją, kurios ministras pirmininkas Orbanas neretai tampa Kremliaus ruporu, būtų galima pašalinti iš ES? To padaryti neįmanoma, nes ES tiesiog neturi tokio mechanizmo. Būtų įmanoma apriboti Vengrijos balsavimo teises, ir tokia procedūra pradėta dar 2018 m. Tačiau ji nepasistūmėjo į priekį, nes sprendimo priėmimas tam tikrose stadijose reikalauja kvalifikuotos daugumos ar vienbalsiškumo, kurio pasiekti neįmanoma. Be to, kintančiame pasaulyje, kuriame vis labiau pasireiškia radikalios politinės jėgos, sunku nustatyti pažeidžiamų demokratijos standartų kriterijus: po rinkimų valstybių, kurioms reikia riboti balsavimo teises, sąrašas gali padidėti, o tai keltų rimtą pavojų ES stabilumui ir patikimumui.
Deja, gerų žinių čia nėra. Yra didelis poreikis, kad ES būtų vieninga ir galinga, tačiau, kita vertus, stiprėja didesnio valstybių suvereniteto rėmėjų balsai. Šie du siekiai nesuderinami, nors, keista, dažnai tai nepastebima, vienu metu reikalaujant iš ES ir ryškesnio bendro požiūrio, ir didesnio valstybių narių savarankiškumo. ES valstybių narių požiūrio skirtumai vėl išryškėjo vertinant Izraelio ir JAV bendrus oro smūgius prieš Iraną. Nėra įmanoma tikėtis, kad kada nors valstybių narių požiūris į šiuos ir panašius klausimus taps vienodas, taigi taps įmanoma bendra užsienio politika, liudijanti ES politinę sąjungą.
ES, sukurtai kaip ekonominė sąjunga, kyla uždavinys kalbėti vieningu balsu, kuris būtų girdimas pasaulyje, ir spręsti sudėtingas problemas. Deja, ES to atlikti negali iš principo. Procedūriškai tai įgyvendinti nebūtų sunku: tereikia nustatyti, kad atitinkami sprendimai, įskaitant ir užsienio politikos klausimus, priimami kvalifikuota valstybių narių balsų dauguma. Tačiau tam, kad būtų priimta ši nuostata pagal ES sutartį, yra būtinas vienbalsis pritarimas.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.