Išsėtinė sklerozė – tai lėtinė centrinės nervų sistemos, apimančios galvos ir nugaros smegenis, liga. Jai būdingas uždegiminių židinių susidarymas įvairiose smegenų srityse, kurie vėliau virsta randais. Ši liga dažnai progresuoja iki raumenų silpnumo ir gali prikaustyti žmogų prie neįgaliojo vežimėlio.
Apie išsėtinės sklerozės diagnostiką, pagrindinius bruožus ir gydymo galimybes Lietuvoje detaliau papasakojo Vilniaus Santaros klinikų gydytoja neurologė docentė Rasa Kizlaitienė.
Pirmieji išsėtinės sklerozės simptomai: į ką atkreipti dėmesį?
Išsėtinė sklerozė yra uždegiminė degeneracinė centrinės nervų sistemos liga, kuri dažniausiai pasireiškia jauname amžiuje, tarp 20 ir 40 metų, nors ja gali susirgti ir vaikai, ir vyresni žmonės. Pirmieji ligos simptomai yra labai įvairūs ir klastingi.
Dažniausiai pacientai pajunta vienos kurios nors galūnės – kojos ar rankos – silpnumą. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei jaučiamas kūno tirpimas, bet tik vienoje pusėje, pavyzdžiui, tik kairėje arba tik dešinėje. Taip pat gali atsirasti regos sutrikimų: staiga nusilpsta matymas viena akimi, aplink akį pasireiškia skausmas. Kai kuriems pacientams svaigsta galva, pastebimas koordinacijos ir pusiausvyros nestabilumas.
Šie simptomai pasireiškia staiga, ligos paūmėjimais. Pradžioje jie būna trumpesni, gali praeiti po keleto dienų ar savaitės. Nors kartais žmonės kreipiasi į šeimos gydytoją ar ligoninę, labai dažnai į pirmuosius simptomus neatkreipiama didelio dėmesio arba jie nepakankamai įvertinami. Todėl ankstyvosios diagnostikos prasme išsėtinė sklerozė laikoma labai klastinga liga.
Ankstyvoji diagnostika – raktas į sėkmingą gydymą
Pastebima, kad pastaraisiais metais visuomenė vis daugiau žino apie išsėtinę sklerozę, ir jauni žmonės yra linkę kreiptis į medikus dėl naujų sveikatos sutrikimų, ypač jei tai silpnumas, galvos svaigimas ar tirpimai, kurie nėra būdingi jų amžiui.
Šeimos gydytojai į tai atkreipia dėmesį ir stengiasi siųsti pacientus specialisto konsultacijai.
Nors gydytojai specialistai Lietuvoje ne visada yra lengvai ir greitai pasiekiami, įtarus išsėtinę sklerozę, šeimos gydytojai dažnai registruoja pacientus pas neurologą per „žaliąjį koridorių“. Svarbiausia, kad pats žmogus laiku ieškotų pagalbos.
Gydytoja R. Kizlaitienė patvirtina, kad ligą nustatyti nėra paprasta. Pirmiausia tenka atmesti kitus neurologinius susirgimus, įvairias infekcines ir imunines ligas. Svarbiausi tyrimai yra magnetinio rezonanso tomografija, taip pat atliekami imunologiniai smegenų skysčio ir neurologiniai sukeltųjų potencialų tyrimai. „Tvirtai galiu pasakyti, kad ligą diagnozuojame patikimai“, – teigia neurologė.
Išsėtinė sklerozė yra išskirtinė liga, nes ją galima gydyti. Anksti diagnozavus ir skyrus ligą kontroliuojančius vaistus, pavyksta sustabdyti atkryčių pasikartojimą ir nutolinti arba išvengti nuolatinio negalios progresavimo. Tai keičia ligos prognozę ir paciento perspektyvą: jis ilgiau išlieka darbingas ir nepriklausomas, o išsėtinė sklerozė gali būti efektyviai kontroliuojama ilgus metus.
Kas sukelia išsėtinę sklerozę? Paveldimumas ir aplinkos veiksniai
Išsėtinės sklerozės atsiradimas siejamas su įvairiais endogeniniais veiksniais, tokiais kaip paveldėtas genų rinkinys, ir aplinkos faktoriais, stimuliuojančiais egzogeninius antigenus, paprasčiau tariant – virusais. Ypatingą reikšmę ligos išsivystymui turi imunitetas. Autoimuninis atsakas dėl įvairių sutrikimų gali netinkamai reaguoti į aplinkos veiksnius ir pradėti agresyviai gaminti antikūnus prieš savo paties nervinį audinį.
Nustatyta, kad moterys serga dažniau nei vyrai. Taip pat žinoma, kad jei vienas homozigotinis dvynys suserga išsėtine skleroze, tikimybė susirgti kitam dvyniui yra net 40 kartų didesnė, lyginant su bendra populiacija. Reikšmės turi ir vitamino D stoka organizme bei nepakankama saulės spindulių ekspozicija. Tendencija rodo, kad su šiomis problemomis susiduriantys žmonės dažniau serga išsėtine skleroze.
Prie rizikos veiksnių prisideda ir rūkymas bei nutukimas – veiksniai, neigiamai veikiantys imuninę sistemą. Sunku pasakyti, kuriam iš šių rizikos veiksnių tenka didesnė reikšmė ligos išsivystymui, nes svarbi tiek genetika, tiek aplinkos veiksniai. Aplinkoje cirkuliuojantys virusai, ypač Epšteino-Baro virusas, kuris siejamas su imuninių ligų išsivystymu, gali stimuliuoti agresyvų imuninį atsaką. Pastebima, kad šiaurinėse platumose tokių virusų yra daugiau.
Išsėtinės sklerozės situacija Lietuvoje ir gydymo galimybės
Išsėtinė sklerozė Lietuvoje yra gana paplitusi liga, šalis priklauso didelio sergamumo zonai. Anksčiau manyta, kad Lietuvoje gyvena iki 3 tūkst. ligonių, tačiau paskutiniais metais surinkti pacientų stebėjimo duomenys ir pagerėjusi diagnostika rodo, jog sergančiųjų gali būti iki 4 tūkst. Augantį aktyvių pacientų skaičių lemia ir ilgėjantis jų išgyvenamumas dėl gaunamo gydymo. Lietuvos sergamumas panašus į Skandinavijos, Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse fiksuojamus rodiklius.
Gydytoja Rasa Kizlaitienė džiaugiasi, kad Lietuvoje ilgalaikio pacientų gydymo situacija yra labai gera, o vaistų prieinamumas yra panašus į kai kurių išsivysčiusių Europos valstybių, tokių kaip Šveicarija. Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje išsėtinės sklerozės gydymo galimybės yra žymiai prastesnės.
Lietuvoje yra penkiuose didžiuosiuose miestuose įkurti išsėtinės sklerozės gydymo centrai, kuriuose pacientai gauna gydymą, atitinkantį Europoje patvirtintą gydymo algoritmą. Ligoninėje pacientai dažniausiai tiriami, siekiant nustatyti ir patvirtinti ligą, o stacionare gydomi tik ligos paūmėjimai. Įprastai taikomas ambulatorinis gydymas, kai pacientai lankosi kas 3 mėnesius, išsirašo vaistus (tabletes arba leidžiamus ambulatoriškai, kuriuos dalį gali susileisti ir patys). Tam tikrais atvejais taikoma intraveninė infuzija, kai vaistai lašinami kas mėnesį arba kas 6 mėnesius, tuomet pacientų vizitai gydymo įstaigoje yra reti.
Kaip gyventi su liga ir stabdyti jos progresavimą?
Vaistai yra labai svarbūs, tačiau tai tik viena iš priemonių. Didelę reikšmę turi ir paciento fizinė būsena bei reabilitacija. Rekomenduojamos įvairios mankštos, kineziterapija ir nuolatinis fizinis aktyvumas. Taip pat svarbus ir sveikas gyvenimo būdas: pacientams patariama nerūkyti, laikytis subalansuoto darbo ir poilsio režimo, bei stengtis palaikyti pilnavertį gyvenimą, kas padeda išvengti neigiamų psichikos veiksnių.
„Įrodyta, kad nervinės ląstelės turi galimybę atsinaujinti, tad dalis pažeistų nervinių jungčių gali būti atkurtos. Neuroplastiškumas padeda organizmui kiek įmanoma ilgiau išlikti normalios fizinės būklės“, – paaiškina neurologė. Tam, žinoma, reikalingos ir paties paciento pastangos.
„Deja, bet net ir taikant moderniausias gydymo priemones, pavyzdžiui, modernų šiuolaikinį ligos eigą modifikuojantį medikamentinį gydymą, ar net autologinę kraujodaros kamieninių ląstelių transplantaciją, išsėtinės sklerozės visiškai išgydyti nepavyksta. Žinoma, galime iš esmės pakeisti ligos prognozę, tam tikram laikui sustabdyti jos progresavimą, o galbūt ir visiškai sulėtinti negalios blogėjimą“, – pabrėžia gydytoja R. Kizlaitienė. „Bet reikia susitaikyti ir su ta realybe, kad išsėtinė sklerozė, kaip ir daugelis lėtinių ligų, nėra pagydoma. Žinoma, su amžiumi, atkryčių rizika mažėja, nes autoimuninis uždegiminis procesas rimsta, ima vyrauti nuolatiniai degeneracijos vyksmai, kurie ilgainiui darosi vis lėtesni.“
Jeigu ligos pradžioje pavyksta išsėtinę sklerozę sukontroliuoti, tuomet pasiekiami geresni rezultatai. Valdyti ligą galima, o tam turimos pačios moderniausios terapinės ir reabilitacinės galimybės, kurios nuolat tobulėja.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.