Paskutiniai įvykiai, kuriuos tinkamai derėtų įvardyti kaip specialiąją karinę operaciją Irane, sukėlė nemenką sujudimą tarp politikų, mokslininkų ir verslo. Politikai skubėjo kreiptis į konkurencijos tarybas, sušaukinėti šalių gynimo tarybas, mokslininkai kalbėjo apie konkurenciją ir kitas smulkmenas.
Toks sujudimas įneša gyvumo į žiniasklaidoje vykstančią diskusiją, tačiau per jį: a) susitelkiama į trumpalaikių problemų sprendimus ir b) ilgo laikotarpio perspektyva pradedama sieti išimtinai su šiuo įvykiu, pamirštant netolimoje praeityje buvusius kitokio pobūdžio precedentus.
Taip rizikuojama, kad trumpojo laikotarpio problemos sprendimas tampa strategijos, kuri turi būti orientuota į atsparumą įvairiems iššūkiams, pagrindu. Šiame straipsnyje, neprisirišant prie konkretaus precedento, pasiūlysiu strateginį ekonominio elgesio modelį Lietuvai, kuris mūsų šalį padarys atsparesnę išoriniams sukrėtimams ir saugesnę.
Trumpalaikės problemos ir su jomis susijusios rizikos
Trumpuoju laikotarpiu problemos visada yra dvi ir jos labai glaudžiai tarpusavyje susijusios. Pirma problema yra kaina, o antra – fizinio žaliavos kiekio prieinamumas.
Prasidėjus didesnei ar mažesnei naftos krizei, šalys visada susiduria su labai sparčiai kylančiomis degalų kainomis. Degalų kainų augimas atspindi riziką negauti reikiamo fizinio žaliavos kiekio artimoje ateityje. Pirkėjai, politikai, ministerijų vadovai dažnai pastebi, kad degalų kainos išauga akimirksniu, o krinta labai lėtai. Iš tiesų taip ir yra, ir kitaip būti negali.
Pasipiktinimo tokia sankloda nelieka, kai pirkėjai pradeda suprasti, kad degalų kainas lemia ne tai, kiek perdirbta žaliava kainavo prieš mėnesį, o tai, kiek kainuos kita žaliavos partija, kurią naftos produktų gamintojas nusipirks rytoj. Naftos gaminių kainodara remiasi pakeitimo sąnaudų logika, kai dabartinės kainos formuojamos atsižvelgiant į prognozuojamą, laukiamą būsimų žaliavos partijų kainą.
Jei rinkoje tikimasi, kad nafta brangs, galutinė degalų kaina kyla jau dabar, kad rinkos dalyviai galėtų apsirūpinti reikiamais finansiniais ištekliais žaliavai įsigyti ateityje.
Naftos rinkoje didėjant gavybai visada prognozuojama, kad smuks kainų lygis, ir degalai gana greitai pradeda pigti. Jeigu dėl tam tikrų motyvų gavyba mažinama, degalų kaina automatiškai kyla, nes jie kaip išteklius tampa retesni, o konkurencija tarp pirkėjų, kas įsigis jau mažesnį barelių kiekį, išauga.
Per konfliktus, ypač jei jie vyksta greta naftos gavybos vietų, visada išauga rizika, kad naftos tiekimas sustos, pasiūla taps mažesnė, tad dalis pirkėjų liks paprasčiausiai negavę prekės. Tad aukštesnė kaina automatiškai signalizuoja apie blogiausią įmanomą rezultatą – neturėjimą žaliavos iš viso.
1973 m. per naftos krizę jos neturinčios šalys buvo priverstos normuoti degalus, drausti transporto naudojimą ir kitais būdais spręsti fizinio žaliavos trūkumo problemas. Kada konflikte dalyvaujančios pusės naikina su naftos pramone susijusią infrastruktūrą, blokuoja logistikos kanalus, didžiausias pavojus – ne kad nafta bus brangi, bet ar jos iš viso bus.
Todėl kaina, atspindinti kiekio prieinamumą ir su ja susijusią riziką, auga iš karto, vos padidėja ateities neapibrėžtumas. Nedidelius kainos svyravimus visada galima atsverti taupiau naudojant išteklius, tačiau to niekada nepavyks padaryti, jei kainos prieaugis bus labai didelis.
Kalbant apie konkrečiai šią specialiąją karinę operaciją Irane, didžiausia grėsmė yra ta, kad karo veiksmai gali nulemti labai ilgam smukusią pasaulinę naftos pasiūlą, o tai vienu metu kels visos produkcijos kainas ir mažins jos apimtis. Kraštutinis neigiamas scenarijus – pasaulio ekonomika smuks, o kainų augimo tempas spartės, greitai nuvertindamas pinigus.
Tokie ateities kainų lūkesčiai iš karto verčia vartotojus ketintus sandorius įgyvendinti dabar – įsigyti prekių ir fizinių vertybių dabar, nes ateityje prognozuojamas jų stygius. Toks vartotojų elgesys neprisideda prie infliacinio proceso suvaldymo, o jį kaip tik dar labiau didina.
Todėl trumpalaikiam su naftos kainomis susijusių problemų sprendimui reikia blaivaus vertinimo ir tinkamos komunikacijos, kuri padėtų sumažinti panikos mastą. Tačiau vien komunikacijos neužtenka – reikia veiksmų, kuriuos matydami vartotojai sumažintų savo infliacijos lūkesčius ir pradėtų elgtis nuosaikiau.
Praėjusiais metais daug dalyvavau diskusijose dėl dyzelino akcizų. Nuolatos minėjau, kad nekomerciniai dyzelino pirkėjai su jokiomis neigiamomis akcizų didinimo pasekmėmis nesusidūrė, nes žaliava paprasčiausiai buvo nebrangi. Tačiau jie labai pajus visą akcizų svorį, kai degalų kainos pradės augti. Šis spėjimas pasitvirtino.
Politikai praėjusiais metais šiek tiek pristabdė akcizų augimą, palengvindami degalų kainų finansinę naštą namų ūkiams, tačiau jie galėjo padaryti daugiau ir dabar turėtų to gailėtis. Dėl aukštesnių degalų kainų valstybės biudžetas surinks daugiau PVM, tačiau dėl infliacijos viso surinkto PVM perkamoji galia gali būti mažesnė. Infliaciniai procesai yra vieni iš pavojingiausių ekonomikoje dėl labai didelio inertiškumo. Ypač tai aktualu Lietuvai, nes mūsų šalis turi vieną aukštesnių infliacijos rodmenų visoje euro zonoje. Jei bus leista jai įsispartėti, vėliau bus labai sunku ją suvaldyti.
Kitas siūlomas sprendimas, kainų ribojimas, irgi nėra geras, nes įvedus viršutinę naftos gaminių kainų ribą rizikuojama iš viso likti be išteklių.
Ar reikėtų akcizus mažinti dabar, kai žaliavos kaina gali nelauktai staigiai išaugti? Greičiausiai – ne. Geriausia būtų buvę praėjusių metų pabaigoje juos pataisyti taip, kad galutinė degalų kaina pas mus būtų buvusi vos mažesnė nei pas kaimynus. Jeigu būtų turėta drąsos priimti šį sprendimą, šiandien degalų kainos būtų mažesnės, vartotojų infliacijos lūkesčiai – nuosaikesni, o ateities perspektyva – mažiau įtempta. Mes susidurtume su mažesne nuvertėjimo rizika.
Dabar gi, net sumažinus akcizus, degalų kainos ir toliau kils, jei smarkiai brangs žaliava.
Kitas siūlomas sprendimas, kainų ribojimas, irgi nėra geras, nes įvedus viršutinę naftos gaminių kainų ribą rizikuojama iš viso likti be išteklių.
Pagrindą trumpalaikėms neigiamoms pasekmėms suvaldyti reikia padėti iš anksto. Todėl ateityje norint sušvelninti trumpalaikius nepageidaujamus efektus reikia orientuotis į protingą akcizų lygį ir mūsų akcizus nustatyti taip, kad galutinė degalų kaina būtų vos mažesnė nei pas kaimynus. Tai daryti reikia ne dabar, o tada, kai rinkos normalizuosis. Tai padaryti būtina, nes tikėtina, kad panašūs nutikimai kartosis ir ateityje.
Svarbiausias akcizų ir mokesčių dalykas – ne jų dydis, o momentas, kada pakeitimą reikia pritaikyti. Šiuo metu mes tą akimirką praleidome, tačiau kitas momentas laukia ateityje. Nepaisant to, kad tinkama akcizų politika gali padėti sušvelninti neigiamas pasekmes, ji nėra ilgalaikis problemos sprendimas.
Ilgalaikis problemos sprendimas
Didžiausia problema, kuri gali įvykti, yra ne kainos prieaugis, o fizinis naftos žaliavos nebuvimas. Kainų šokas yra nemalonus, bet fizinis trūkumas yra egzistencinė problema – jis paralyžiuoja ekonomiką. Kiek tai yra tikėtina tam tikrai šaliai, priklauso nuo to, kiek stipriai ji yra paskirsčiusi naftos išteklių tiekimą.
Štai per 11 pirmųjų 2025 m. mėnesių, pagal Eurostato duomenų bazėje skelbiamus duomenis, 46 proc. naftos žaliavos į Lietuvą buvo importuota iš Saudo Arabijos, 28,9 proc. – iš Norvegijos, 14,5 proc. – iš Didžiosios Britanijos, 9,4 proc. – iš Alžyro ir 1,1 proc. – iš JAV. Lyginant su 2019 m., kai 79,5 proc. žaliavos atkeliaudavo iš RF, 12,1 proc. – iš Kazachstano ir 1,1 proc. – iš JAV, dabartinė tiekimo struktūra atrodo geriau paskirstyta.
2025 m. mūsų apsirūpinimas nafta yra įvairesnis nei 2019 m., tačiau paskirstymo mastas nėra pakankamas. Nerimą turėtų kelti gana didelė naftos dalis, kuri mus pasiekia iš Saudo Arabijos. Jų dalis mūsų struktūroje yra esminė ir pasižymi polinkiu augti. 2023 m. Saudo Arabijos naftos dalis Lietuvos importo struktūroje sudarė 40,3 proc., 2024 m. – 42,4 proc., o 2025 m. – 46 proc. Labai gerai, kad mūsų tiekimo struktūroje apie trečdalį sudaro norvegiška nafta ir pastebimą vaidmenį atlieka Alžyras, tačiau Saudo Arabijos dalis turėtų kelti nerimą, – ilgalaikėje perspektyvoje reikia orientuotis į geografiškai įvairesnį tiekimo portfelį.
Didžiausia problema, kuri gali įvykti, yra ne kainos prieaugis, o fizinis naftos žaliavos nebuvimas. Kainų šokas yra nemalonus, bet fizinis trūkumas yra egzistencinė problema – jis paralyžiuoja ekonomiką.
Saudo Arabija pati savaime yra labai patikimas tiekėjas, tačiau jos geografinė padėtis ir regiono geopolitinis nestabilumas reiškia, kad rizika yra sisteminė, o ne priklausanti nuo pačios šalies elgesio. Saudo Arabijos naftos dalį reikėtų mažinti daugiau perkant iš Lotynų Amerikos ir Afrikos tiekėjų, sudarant sutartis su maksimaliu politiniu stabilumu pasižyminčiomis šalimis. Tada pakartotinis konfliktas Artimuosiuose Rytuose netaptų grėsme beveik pusei mūsų naftos tiekimo.
Plačiau paskirstyto tiekimo portfelis neapsaugos nuo kainų augimo, tačiau padės sumažinti riziką likti be išteklių, t. y. padės sumažinti katastrofos scenarijaus riziką.
Tačiau tai yra tik vienas strateginis uždavinys. Kitas siejasi su bendrai visos energetinės sistemos paskirstymu.
Šiomis dienomis tapo madinga kalbėti, kad aukštos iškastinio kuro kainos paskatins žaliąją transformaciją, tačiau iš tiesų yra priešingai. Infliacinis spaudimas, jei jis atsiras, didins ir atsinaujinančiosios energetikos technologijų, saulės modulių, vėjo turbinų, kainas, o finansavimo sąnaudos, esant aukštesnei infliacijai, jeigu tai paskatintų ECB padidinti palūkanų normas, dar labiau išaugs.
Be to, infliacija mažina visų ekonomikos subjektų, namų ūkių, įmonių ir valdžios sektoriaus realiąją perkamąją galią. Todėl labai aukštos naftos kainos greičiau sulėtina, o ne paspartina energetinę transformaciją.
Nepaisant to, šiomis dienomis galime stebėti, kaip vertinant operuojama kraštutinumais, kai dėl pabrangusios naftos apgailestaujama, kad pas mus per maža ekonomikos dalis priklauso nuo elektros. Rizikuojant likti be naftos, elektra atrodo kaip išsigelbėjimas. Tačiau taip vertinant daroma esminė klaida, nes susitelkiama tik į vieno ištekliaus trūkumus ir nematomi kito trūkumai arba pirmojo privalumai.
Visai neseniai Ispanija išgyveno milžinišką elektros krizę – šalies gyvenimas sustojo. Tada iškastinio kuro entuziastai darė lygiai tą pačią klaidą, kurią daro žaliosios energetikos gerbėjai – jie susitelkė tik į naftos teiktą naudą.
Gyvenimas per krizę iš dalies vyko tik dėl to, kad nelikus elektros buvo naudojama nafta ir jos gaminiai, ir mobilumas buvo užtikrintas.
Kai trūksta naftos, visi staiga romantizuoja elektrą, kai trūksta elektros – visi romantizuoja naftą. Visada yra pavojinga leisti vienam energijos šaltiniui dominuoti– nepriklausomai nuo to, ar tai nafta, ar elektra.
Ko mus moko šie Ispanijos ir specialiosios karinės operacijos Irane pavyzdžiai? Per didelis vieno ištekliaus dominavimas kelia didžiulį pavojų, kad sutrikus jo tiekimui šalies gyvenimą ištiks sąstingis.
Todėl protinga ir racionalu yra turėti subalansuotą energetiką. Elektrą protinga gaminti iš saulės, vandens ir vėjo, nes ji yra švariausia, tačiau greta to reikia turėti ir dujinių katilų bei garantuotą jų tiekimą.
Transporte nė viena degalų rūšis neturi būti dominuojanti. Jei vartotojai naudotųsi su jų profiliais suderintomis transporto priemonėmis, taip ir būtų. Naftos ir elektromobilių infrastruktūros trūkumas, susidūrus su naftos krize, nulemtų viso gyvenimo sąstingį. Lygiai tas pats ištiktų mus, jei visas transportas būtų elektrinis ir dėl vienų ar kitų priežasčių prarastume elektros tiekimą.
Kai trūksta naftos, visi staiga romantizuoja elektrą, kai trūksta elektros – visi romantizuoja naftą. Visada yra pavojinga leisti vienam energijos šaltiniui dominuoti– nepriklausomai nuo to, ar tai nafta, ar elektra.
Ateities energetikos orientyras turi būti ne energetika be emisijų, nes tokios paprasčiausiai nėra, ne tik elektra ir ne „švarus atomas“, nes pastarasis katastrofos atveju reiškia milžiniškas fizines, ypač niekuo neatsveriamas psichologines kančias ne vienai žmonijos ateities kartai, o kaip galima švaresnė, kaip galima mažiau aplinką teršianti, visais aspektais plačiau paskirstyta energetinė sistema, kurioje praradus vieną grandį liks kitos.
Ne tik žmonijos, bet ir mūsų energetikos stiprybė yra įvairovė, o ne vienodumas.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.