Pastaruosius porą dešimtmečių stebimas vis sėslesnis žmonių gyvenimo būdas ir nepakankamas fizinis aktyvumas. Šios nepageidaujamos tendencijos dažnai sukelia rimtų sveikatos problemų, tarp kurių – ir nugaros skausmai. Ši problema, anksčiau laikyta suaugusiųjų liga, vis dažniau kamuoja ir vaikus, ypač paauglius. Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kad judėjimas yra esminis faktorius kovojant su nugaros skausmu, o kompleksinė reabilitacija gali pagreitinti pasveikimą.
Nugaros skausmo epidemija: sėslus gyvenimas ir informacijos stoka
Problema su nugaros skausmais iškilo dar gydytojui dirbant rezidentūroje, ieškant veiksmingų būdų padėti suaugusiesiems. Tačiau pradėjus dirbti Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninėje, tapo akivaizdu, kad nugaros skausmas yra dažnas reiškinys ir tarp vaikų. Tuo metu kokybiškų mokslinių straipsnių, nagrinėjančių vaikų nugaros skausmus, buvo itin mažai, kas kėlė klausimą – ar ši tema tokia paprasta, kad visi viską apie ją žino, ar tokia sudėtinga, kad ne kiekvienas ryžtasi ją tyrinėti.
Tai paskatino išsamiau gilintis į šią problematiką. Ilgainiui paaiškėjo, kad vaikų ir suaugusiųjų nugaros skausmų priežastys skiriasi. Pastebėta, kad intensyviausi nugaros skausmų protrūkiai pasireiškia 14–16 metų vaikams. Svarbu tai, kad vaikystėje patirti stiprūs nugaros skausmai yra reikšmingas rizikos veiksnys, lemiantis šios problemos atsikartojimą suaugus. Toks skausmas dažnai būna intensyvesnis, sunkiau valdomas ir turi polinkį tapti lėtiniu. Paauglių nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas neretai yra labai stiprus ir atsparus medikamentiniam gydymui, o suaugusieji, turėdami pirminę skausmo patirtį, greičiau jį identifikuoja ir labiau linkę katastrofizuoti.
Kompleksinės reabilitacijos galia: judėjimas ir 16 dienų taisyklė
Ši problematika paskatino profesorių Juozą Raistenskį ir jo komandą atlikti išsamų tyrimą, kurio rezultatai buvo apibendrinti disertacijoje „Kompleksinės medicininės reabilitacijos poveikis gydant paauglių nespecifinį apatinės nugaros dalies skausmą“.
Pagrindinis tyrimo klausimas buvo – kiek efektyvi medicininė reabilitacija, kiek trunka jos poveikis ir ar užtenka pavienių mankštų, ar reikalingas ištisas fizinių pratimų kompleksas, kurį tęsti tektų visą likusį gyvenimą.
Tyrimas atskleidė esminę išvadą: nepriklausomai nuo taikomos medicininės reabilitacijos praktikos, svarbiausia yra judėjimas. Be to, nustatyta, kad kompleksinė reabilitacija leidžia vidutiniškai 5 dienomis greičiau ir efektyviau sumažinti nugaros skausmą. Kalbant apie vaikus, kiekviena diena yra svarbi, nes kuo greičiau sumažinamas skausmas, tuo greičiau vaikas gali grįžti prie kasdienės, jam įprastos veiklos.
Tam, kad būtų pasiekti patenkinami rezultatai, medicininei reabilitacijai rekomenduojama skirti bent 16 dienų. Svarbu pabrėžti, kad tikslas nėra visiškai sustabdyti skausmą. Pagrindinis užmojis – sumažinti skausmą tiek, kad pacientas galėtų be didelio diskomforto gyventi visavertį gyvenimą. Kuo greičiau vaikas grįžta į įprastą gyvenimą, tuo mažiau socialinių ir psichologinių problemų tenka spręsti vėliau.
Mokslinio kelio iššūkiai ir patarimai jauniesiems tyrėjams
Mokslo tyrimai reikalauja laiko ir kantrybės. Gydytojas teigia, kad jo doktorantūros patirtis buvo „nuotykis“ – didelis ir smagus, nepaisant lengvų ir sunkių dienų. Svarbiausia buvo atrasti problemą, ją nagrinėti, ieškoti priežasčių ir sprendimų, pavyzdžiui, kaip užtikrinti, kad nugaros skausmai neatsikartotų arba kaip juos sumažinti, kad pacientas greičiau pasveiktų. Disertacijos rengimo metu pastebėta, kad mokslo bendruomenė pamažu pradėjo skirti daugiau dėmesio vaikų nugaros skausmų problematikai, atsirado vis daugiau rimtų mokslinių straipsnių.
Apskritai, mokslo kelionė nebuvo sudėtinga, didelę reikšmę turėjo puikus darbo vadovas, kuris skatino tyrinėti ir ieškoti sprendimų. Doktorantūros studijos išmoko nuoseklumo, suteikė reikiamų žinių apie mokslo paradigmas, medicininę biostatistiką ir rezultatų pateikimą, kas yra itin svarbu siekiant išvengti tyrimo klaidų.
Būsimiems doktorantams gydytojas pataria neskubėti, apgalvoti kiekvieną žingsnį: kokią problemą nagrinėti, kodėl, ir ar ją įmanoma išspręsti. Nors ketveri metai atrodo daug, tai labai trumpas laiko tarpsnis. Taip pat rekomenduojama pradėti pasirinktos tematikos nagrinėjimą iš anksto, turėti tam tikrą įdirbį, nes vien noro įstoti į doktorantūrą neužtenka. Tai turi būti rimtai apgalvotas ir subrandintas žingsnis mokslininko kelyje.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.