Gydytojas W. Gösslingas išsiskiria neįprastu veidu. Kairė jo akis atrodo mažesnė nei dešinė, vienas lūpų kamputis pakyla aukščiau nei kitas, o skruostai išvagoti randų. Šie pokyčiai – tylūs priminimai apie sunkią kovą su liga, dėl kurios vokiečių medikas, onkologijos specialistas, du kartus tapo savo kolegų pacientu. Būtent ši patirtis kardinaliai pakeitė W. Gösslingo požiūrį į ligonius, kurie kreipiasi į jį.
„Mano vaikai tvirtina, kad telefonu naudojuosi daugiau nei jie. Aš, onkologas, visada pasakydavau savo mobiliojo telefono numerį, o nuo tada, kai susirgau vėžiu, dar daugiau dėmesio skiriu savo pacientų poreikiams. Jie jaučiasi taip, kaip aš sirgdamas, dėl to ramiau turėti gydytojo telefono numerį. Juo naudojasi tik tada, kai problemą būtina spręsti nedelsiant“, – atvirauja gydytojas.
Beviltiška diagnozė ir kolegos ašaros: kai pasaulis subyra
Pirmąją diagnozę W. Gösslingas sužinojo prieš dešimt metų. Tuo metu jis skaitė paskaitą Harvardo medicinos mokyklos auditorijoje, aiškindamas studentams, kaip svarbu būti dėmesingiems ir jautriems pranešant pacientams skaudžią žinią. Netrukus po to supypsėjo telefonas – su juo skubiai norėjo pasikalbėti odos ligų gydytojas.
Prieš kelis mėnesius gydytojas buvo pastebėjęs rausvą spuogą po dešine akimi, tačiau tam nesuteikė didelės reikšmės. Kai spuogas neišnyko net po gydymo kortizonu, buvo paimtas audinio mėginys. „Nesitikėjau, kad biopsija atskleis ką nors bloga, nors, žinoma, žinojau, jog bet kokia negyjanti žaizda gali būti vėžio požymis. Bet buvau gyvenimo sūkuryje, sveikas, mėgau savo darbą, mylėjau gyvenimą, turėjau keturis vaikus ir kasdienybę, kur reikėjo grumtis su iššūkiais“, – prisimena W. Gösslingas.
Skambutis su diagnoze buvo negailestingas. Gydytojas išgirdo: „Angiosarkoma.“ Tai reta, agresyvi vėžio forma, pažeidžianti kraujagyslių ir limfmazgių sieneles dengiantį audinį.
„Būdamas onkologas, žinojau, ką tai reiškia. Paskui kolega pravirko, ir pokalbis buvo baigtas. Stovėjau ligoninės koridoriuje, tvyrojo šurmulys, o aš jaučiausi toks vienišas, apleistas, bejėgis. Vienintelis dalykas, kurį iškart suvokiau, – jei kolega pravirksta, vadinasi, prognozė bloga“, – pasakoja W. Gösslingas.
Kaip nugalėti statistiką ir apsaugoti artimuosius?
Po šokiruojančio skambučio W. Gösslingas kreipėsi į draugą – sarkomos specialistą. Draugas negalėjo jo gydyti dėl emocinio krūvio, tačiau surado kitą onkologą ir susitikimą suorganizavo tą pačią dieną. Gydytojas pats ėmėsi ieškoti mokslinių straipsnių apie savo ligą.
„Jau pirmajame buvo įvardytas nedidelis skaičius, kuris man atrodė milžiniškas: tikimybė išgyventi – 4 procentai. Po penkerių metų dar gyvena 4 procentai. Tuomet man buvo 45-eri ir galimybė, kad sulauksiu 50-ies, siekė 4 procentus“, – prisimena jis. Tačiau W. Gösslingas nusprendė ignoruoti statistiką. „Sau įteigiau: mano galimybė – ne 96 ir ne 4 procentai. Į statistiką sąmoningai nekreipiau dėmesio. Tai suteikė man galimybę žvelgti į priekį, pasiryžti tolesniam žingsniui, kitam gydymui, tolesnei chemoterapijai ar spindulinei terapijai“, – sako onkologas.
Pranešti blogas žinias šeimai buvo dar sunkiau nei priimti jas pačiam. „Ne, tuomet buvau ne gydytojas, o pacientas. Iš klinikos paskambinau žmonai, pasakiau, kad man diagnozuotas vėžys, kad tai blogai, ir paprašiau, kad ji ateitų. Tai buvo negailestinga tiesa, bet galvoje kirbėjo vienintelė mintis: nenoriu pas tą onkologą eiti vienas“, – atvirauja W. Gösslingas. Vaikams, kuriems tuomet buvo nuo penkerių iki vienuolikos metų, tiesa buvo pasakyta per vakarienę: „Tėvelis serga, tėvelis turi vėžį ir turi būti gydomas.“ Vyriausiasis paklausė, ar tėtis mirs. Žmona atsakė: „Darysime viską, kad to neatsitiktų, tuomet viskas bus gerai.“
Po chemoterapijos laukė operacija, kuri pakeitė gydytojo veidą. „Žinojau, kad chirurgai turės elgtis ryžtingai, bet net įsivaizduoti negalėjau, kaip tai paveiks mano išvaizdą ir veido funkcijas. Žinojau tik tiek, kad vėžį operuos du chirurgai ir paliks didelę ertmę. Tuomet du plastikos specialistai atkurs dešinę veido pusę“, – pasakoja jis. Pirmą kartą pažvelgęs į veidrodį, W. Gösslingas pamatė kreivą, patinusį veidą. „Dar ir dabar kartais nustembu, kai pamatau savo atvaizdą. Dabar jau manau, kad mano savivoka priartėjo prie tikrovės. Labiausiai nerimavau, kad manimi baisėsis ar manęs gėdysis vaikai. Taip jie niekada nesielgė“, – su palengvėjimu atsidūsta gydytojas.
Vėžio sugrįžimas ir imunoterapijos stebuklas
Nors po pirmosios diagnozės ir gydymo W. Gösslingas aštuonerius metus buvo laikomas pasveikusiu, per koronaviruso pandemijos įkarštį vėžys sugrįžo – buvo pažeista kairė veido pusė. „Pamaniau, kad to neatlaikysiu, – taip ir pasakiau gydytojui. Jis atsakė: tau pavyks“, – prisimena onkologas.
Po pirmosios diagnozės medicina padarė reikšmingą pažangą. Dabar kai kurioms vėžio rūšims taikoma imunoterapija. „Kad ši naujoji terapijos forma padarė revoliuciją onkologijoje, man tapo aišku, kai buvau gydomas antrą kartą. Manau, kad tai dar nepasiekė visuomenės sąmonės“, – sako W. Gösslingas. Gydytojas dalyvavo klinikinėje studijoje, kurioje chemoterapija buvo derinama su imunoterapija. „Tai, ką patyriau, prilygo stebuklui. Po kelių savaičių pajutau, kad auglys veide sumažėjo. Paskui per operaciją buvo nustatyta, kad vėžys visiškai dingo“, – džiaugiasi jis. Nors imunoterapija nėra visiškai nekenksminga ir gali sukelti autoimunines ligas, W. Gösslingui šalutinis poveikis buvo gana lengvas.
Prevencijos svarba ir viltis onkologijoje
W. Gösslingas teigia, kad imunoterapijos proveržis teikia vilties ir jo pacientams, ypač sergantiems kepenų vėžiu, kuriems anksčiau trūko veiksmingų medikamentų. Tačiau jis pabrėžia ir gyvenimo būdo svarbą. „Kepenų vėžio rizika didėja dėl suriebėjusių kepenų, antsvorio ar diabeto. Visų šių ligų ir veiksnių daugėja. Per daug sėdime, valgome daugiau itin kaloringų maisto produktų“, – aiškina gydytojas, pridurdamas, kad mokslininkai šias ligas tiria pasitelkę zebrines danijas, šerdami jas „šaldyta pica ir pudingu“, siekdami suprasti, kaip riebalai ir uždegimai kepenyse sukelia vėžį.
„Nemanau, kad kada nors galėsime sakyti: onkologų nebereikia. Bet problema dėl suriebėjusių kepenų byloja, kad turėtume daug pastangų ir energijos skirti ne tik naujiems terapijos būdams, bet ir ligų prevencijai, ankstyvajai diagnostikai“, – pabrėžia W. Gösslingas. Nors protas sako, kad jis išgijo, giliai viduje vis dar kirba baimė. „Apie tai kasdieniame gyvenime negalvoju nė sekundės, esu gyvenimo centre. Bet šios minties visiškai nuslopinti negaliu. Likus kelioms dienoms iki kontrolinių tyrimų naktį pašoku iš miego išpiltas prakaito“, – atvirauja gydytojas, patvirtindamas, kad kova su vėžiu palieka ne tik fizinius, bet ir gilų emocinį pėdsaką.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.